Dažnai girdžiu: Ei, ponia... Miela ponia...
Gal jums tai skamba įprastai, maloniai,
O man toks kreipinys kažkaip nelimpa,
Nesu aš nei turtinga, nei kilminga.

Na, nekabinkit man ir ubago terbos -
Turiu aš savo dangų virš galvos,
Kasdienę paukščių maldą, nerimo žvaigždelę,
Po kojomis - svajonėm grystą kelią...

Pašešupy turiu nenaują savą stogą,
Kuprotą obelį ir slyvą augalotą.
Yra su kuo pasirokuoti, pasibūti.
Darbų, klaidų, žaizdų... Na, visko po truputį!

Ir vėl: Ei, ponia, ar ne jūs palikot skėtį?
Ne, čia ne man, nenoriu to girdėti...
O skėtis senas, pirksiu naują - ne bėda.
Nesu aš ubagė!  Bet aš - ir ne ponia...

Tai kas gi aš tokia?