Ankstesnė dalis: http://zaliazole.lt/viewstory/sid/56817/

Pirma mintis, kai pabudau – mane palaidojo gyvą. Vos pakėlęs galvą stuktelėdavau į kažką pusiau kietą, pusiau minkštą. Širdis malėsi krūtinėj, akys išsprogo bandydamos perskrosti tamsą. Pasisukau visu kūnu, šlumštelėjau ant žemės ir apsivėmiau. Vėl pakėlęs galvą tolumoje pamačiau šviesos nuoplaišą. Girdėjosi besiginčijantys žmonės. Įkvėpiau pilna krūtine. Oras buvo slogus, pradvisęs prakaitu ir alkoholiu.

Šiaip ne taip atsistojau ir svirduliuodamas patraukiau šviesos link. Einant kūnas manęs neklausė, o žarnos ir skrandis varžėsi, kuris pirmas išlips į paviršių. Balsai priekyje nutilo. Žengiau dar kelis žingsnius ir kairėje nuo savęs pamačiau laiptus viršun. Lipdamas aukštyn pasukau galvą. Prieblandoje matėsi kūnai, sudribę keistomis pozomis, ausis pasiekė knarkimas. „Mano sugėrovai“ – prašvilpė galvoje mintis ir atidariau duris į lauką. Ant durų kabėjo lentelė su užrašu „Šiluminis mazgas“.

Grynas oras galutinai mane išblaivė, tačiau pagirios niekur nedingo,  krėtė drebulys. Neprisiminiau, kiek dienų geriu, tačiau jau dabar galėčiau parašyti knygas tokiais skambiais pavadinimais kaip „Lengviausias būdas pasiekti dugną“ arba „Atsikratyk visko, ką turi, per 10 dienų“.

Iš lėto papurčiau galvą, pasaulis ėmė suktis ir vos spėjau įsitverti į medį. Ėmiau dairytis bandydamas susivokti, kokiame miesto gale esu ir iš vis ar esu savo mieste. Vieta atrodė nežinoma. Pasukau kairėn, nes toje pusėje girdėjosi mašinų ūžimas. Žmonių nesimatė, bet buvo šviesu. Nusprendžiau, kad dabar ankstus rytas. Įkišau ranką į kišenę ir radau raktus nuo namų. Vadinasi, pragėriau dar ne visai viską. Kitoj kišenėje radau saują kavos pupelių, ėmiau jas kramtyti tikėdamasis, kad taip greičiau atsikratysiu pagirių. Vėl supykino.

Ėjau per senų penkiaaukščių namų kiemus, kirtau skersgatvį, kur ant sienos puikavosi spalvotas užrašas BLACK PITCH. Netikėtai pačiam sau šyptelėjau. O tada pamačiau autobuso stotelę. Apžiūrėjau stulpą, ant kurio buvo surašyti autobusų ir troleibusų numeriai bei atvykimo laikas. Pasirodo, ne taip toli nuo namų ir nuklydau – vos per šešias stoteles.

Ant suolelio sėdėjo sunkiai nusakomo amžiaus vyras. Jam galėjai duoti tiek keturiasdešimt, tiek visus šešiasdešimt. Drabužiai, nors ir išblukę, nors ir ištraukti iš praėjusio amžiaus spintos, buvo tvarkingi, švarūs ir, sakyčiau, derėjo šiam žmogui. Sėdėjo keistai – rankos padėtos ant kelių, visas išsitempęs kaip styga, o akys įsmeigtos tiesiai prieš save. Vien į jį bežiūrint mane apėmė baiminga pagarba. Vis tik esu matęs ir ne tokių, tad nusispjoviau, šniurkštelėjau nosim ir atsisėdau šalia.

Vyras lėtai pasuko galvą ir nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, nuo kojų iki galvos. Akys lyg skeneriai skverbėsi kiaurai mane, o tada pajutau iš jų sklindantį abejingumą. Žinant, kaip atrodo žmogus po n dienų gėrimo, koks nuo jo sklinda kvapas, galima tikėtis pasibjaurėjimo, paniekos ar apsimestinio ignoravimo, kartais net gailesčio, bet abejingumas man buvo kažkas naujo ir netikėto.

Sugurgė mano skrandis, vieną akimirką atrodė, kad kažkas išsiverš laukan, bet viskas baigėsi laimingai ir norėdamas prisiminti, ką reiškia kalbėti, užklausiau:
          – Atleiskit, gal žinote kiek dabar valandų? – vyras krūptelėjo lyg kas šalia būtų susprogdinęs petardą, tada žvilgtelėjo į senučiuką laikrodį ant rankos.
       – Šešta valanda, – balsas derinosi prie visos keistos povyzos, toks gergždžiantis lyg kalbėtų perdžiūvusia burna arba kalbėtų labai retai ir spaustų žodžius lyg presu. Dabar man atrodė, kad jis net vyresnis nei šešiasdešimties.
           – Ankstoka... Gal rūkote?
      – Ne. Ir tau nerekomenduoju. – senis pasisuko į mane, lūpos persikreipė – tai tikriausiai buvo šypsena. – Sunki naktis?
       – Tūkstantis ir viena naktis. – dabar šyptelėjau aš. Senis pakinkavo galva lyg pritardamas, lyg suprasdamas, ką norėjau pasakyti.
       – Taip, ne visos kregždės nori skristi, ne visos savo lizdus suka... – žodžiai buvo ištarti taip tyliai, jog man pasirodė, kad atskriejo iš toli su rytiniu vėju.
        – Kaip sakote? – pabandžiau pasitikslinti, bet vyras kažkaip nejaukiai pasimuistė.
       – Nekreipk dėmesio. Laisvė aptemdo protą, – o tada dar tyliau nei frazę apie kregždes iššnabždėjo. – Ir kam aš tai mergaitei tiek prišnekėjau?.. – pakėlė galvą aukštyn. – Žiūrėk, kregždės skrenda.
       Pasukau galvą ton pusėn, kur žiūrėjo senis. Tikrai – į visas puses šaudė kregždžių pulkelis. Vogčiomis dirstelėjau į vyriškį šalia savęs. Kas tu, per velnias, kad šitaip keistai kalbi apie laisvę?
        – Turbūt lis, - burbtelėjau nusukdamas akis nuo skraidančių paukščių. Senis truktelėjo pečiais.
       – Aš visada maniau, kad laisvė – tai, kas daro žmogų žmogumi. – jau antrą kartą per keletą minučių pamačiau, kaip jis krūpteli.
       – Mes per dažnai neskiriam laisvės nuo savivalės. Įsisavinau šią pamoką, bet tam man prireikė šešiolikos metų. – senis iškvėpė orą taip, lyg išpūstų cigaretės dūmus, tada nuleido galvą ir vieną akimirką man pasirodė, jog užsnūdo. – Šešiolika metų ne negyvenamoje saloje, bet vienutėje. Ar galėčiau vadinti save Naujųjų laikų Robinzonu Kruzu, kaip manai?
        – Hm... – pasikrapščiau pakaušį – šis pokalbis darėsi vis labiau absurdiškesnis, tad su kiekvienu sakiniu vis labiau žadino mano smalsumą.
– Nepanašus jūs į jūreivį...
        Senis šyptelėjo, šį kartą kur kas atviresne šypsena.
    – Nepanašus. Kažkada buvau stalius, o dabar jau nenulaikyčiau plaktuko rankoje. Žinai, kodėl?.. – energingai papurčiau galvą. – Šešiolika metų nedirbau jokio darbo, visi įgūdžiai išdilo ir jėgos nebe tos.
       – Kas gi jums nutiko? – sušnibždėjau taip tyliai, jog maniau, kad senis nebeišgirdo. Stebėjom virš galvų šaudančias kregždes. – Juk kregždės nesuka lizdų, o lipdo.
     Jis pažvelgė į mane ieškodamas akių, bet aš negalėjau atlaikyti to žvilgsnio.
       – Lipdo. Ir aš bandžiau. Galima sakyti buvau sulipdęs, tik turėjau mažą trūkumą – išlenkti taurelę ne vietoj ir ne laiku. – vėl stojo tyla. Aš įkišau ranką į kišenę ir išsitraukęs keletą kavos pupelių vėl ėmiau kramtyti. Šį kartą nesupykino, galva dar labiau prašviesėjo. – Žmogui duotas kaltės jausmas, kad jis galėtų išgyventi, – netikėtai pradėjo. – Kaltė apsaugo žmoniją nuo išnykimo, nuo savęs susinaikinimo. Pagalvok, jei nuveikęs ką blogo, tu nejaustum kaltės – tada viskas galima. Tada laisvė tampa savivale. Ir tada šešiolika metų atgailos netenka prasmės.
     – Atgaila – ar tai ne dvasininkų sugalvotas terminas, kad pavergtų žmones? – man vis dar buvo sunku kalbėti, todėl kalbėjau beveik pašnibždom, atrodė jog bijau, kad kas neišgirstų.
       – Ne, atgaila – natūralus žmogaus būvis, neturinti nieko bendro su religija. Tai veikiau vidinis kodeksas, kurį pažeidus tampi kažkuo, kas sunkiai įvardijama ir kas nebeturi teisės vadintis žmogumi.
– Jūs kažkoks romantikas idealistas... – galiausiai neiškenčiau.
        – Visai ne. Kalbu apie atgailą, nes tai ji man padėjo iš – gy – ven – ti. – išskiemenavo. – Tą naktį vairavau girtas, nors... ji ir prašė to nedaryti, net grasino, jog paliks mane. Tačiau aš mokėjau įkalbinėti. Visada įkalbėdavau. Ir mes važiavom. – Senio balsas užlūžo, tačiau sugriežęs dantimis tęsė. – Kai atgavau sąmonę, ne iškart suvokiau, kur esu, tačiau girtumas dingo, kai iš sulamdytos mašinos ėmiau traukti kruvinus kūnus... Jos ir... – vyras garsiai nurijo seiles, atrodė, lyg žodžius iš savęs stumtu buldozeriu, o šie kiek įmanydami priešintųsi. – Mūsų sūnui tebuvo treji metai. Žiūrėjau į juos, gulinčius ant žemės prieš mane, ir nieko nemačiau, negirdėjau, tik kraują ir žvaigždes danguj. Buvo velniškai šalta, o galvoje lyg užsikirtusi plokštelė sukosi – ką aš padariau... Daugiau nieko neatsimenu iš tos nakties.

Pravažiavo autobusas. Vedina šuniu praėjo mergaitė. Atsirado keletas norinčių kažkur nuvykti piliečių, tačiau niekas nesiartino prie mūsų ir stengėsi net nežiūrėti ton pusėn. Tikriausiai atrodėm visiškai asocialiai. Man buvo gera taip sėdėti, klausytis senio pasakojimo lyg kokiam kunigui išpažinties ir dar varstyti praeivius įžūliais žvilgsniais. Nepažįstamasis vėl paniro į save. Pasisukau į jį lyg norėdamas ko paklausti ir čia mano akys užkliuvo už popieriaus ryšulėlio.
         – Kas čia per makulatūra? – dūriau pirštu. Senis baikščiai sužiuro, o tada švelniai ir atsargiai prispaudė popierius sau prie krūtinės.
     – Čia mano kelias į viršų po šešiolikos metų atgailos. Čia penki tūkstančiai aštuoni šimtai dienų manęs. Tai knyga, kurią išleidęs galėsiu ramiai nugyventi likusius metus. Rytoj važiuoju pas redaktorių.
        – O galima man žvilgtelėti? – vyras nepatikliai žiūrėjo, bet tada iš lėto ištiesė ranką su rankraščiu. Paėmiau ir su nekantrumu ėmiau vartyti. Tai, ką ten radau, mane pribloškė. – Visas tas knygas jūs perskaitėte vienutėje? – senis kažkaip tingiai nusišypsojo.
           – Tai buvo vieninteliai mano pašnekovai – visi tie garsūs filosofai ir rašytojai... – o tada jo veidas tapo dar rūstesnis. – Žmonos tėvas buvo įtakingas žmogus, jo įtakos sferon pateko ir kalėjimo personalas. Per šešiolika metų neišgirdau iš jų nė žodžio, o visi bandymai juos prakalbinti... lengviau buvo prakalbinti sienas. – vyras nutilo. Vėl įnikau į rankraštį. Kažkas neįtikėtino – tai pokalbiai su savim pačiu pasitelkus į pagalbą Platoną, Aristotelį, prancūzų rašytojus ir begalę kitų. „Šiandien diena – tūkstantis šešta. Buvo užsukęs Klamansas, atgailaujantis teisėjas. Diskutavom apie kaltę. Bandė man įrodyti, kad kaltės jausmas tik iliuzija, nes pats gyvenimo beprasmiškumas panaikina visus nusikaltimus. Ir kad visi tie, kurie kabina sau ant kaklo svarmenis, tik klampina save į niekio būvį...“ Nustojau skaityti. Vėl suskaudo galvą. Čia greičiausiai nuo bandymo suvokti šią istoriją.

Apsidairiau. Vėl buvom tik aš ir mano nepažįstamasis. Vyras buvo užsimerkęs, galva kiek pakelta, atsukta saulei, lūpos stipriai sučiauptos, bet kampučiai kilstelėti viršun. Tik dabar pastebėjau, kad smilkiniai pražilę. Kūnas atrodė suglebęs, rodėsi lyg mėgautųsi gyvenimu, ta keista ryto ramybe, kuri apima tuos, kuriems rytais nereikia skubėti į darbą ar dar kažkur. Tu žiūri į visą tą srautą, o pats jautiesi lyg plūduras.

Apsisprendžiau žaibiškai. Straipsnis apie valkatų ir bomžų gyvenimą palauks. Tai, kas yra šiuose lapuose, daug didesnis atradimas. Stvėriau rankraštį ir pasileidau kiek įkabindamas. Atsisukau pažiūrėti – senis pašoko ir bandė mane vytis, tačiau susigriebė už krūtinės ir sukniubo. Trumpam stabtelėjau, bet pamačiau, kaip kažkokia moteris skuba prie sukniubusio, ir daugiau nebesidairiau.

-----


          – Tu ką, visai, durnas?! – redaktorius jau neberėkė, o staugė. – Kokį šūdą čia man atitempei? Ar bent pats skaitei? „Yra būtis, nebūtis ir niekis. Apie būtį kalbėti paprasta, apie niekį neįmanomą, o nebūtis – tai būsena, ištinkanti žmones, patyrusius ribines situacijas. Jos sukrečia žmogaus esybę ir žmogus pakimba tarp būties ir niekio. Žmogus nebesugeba tarpti būtyje, tačiau panirti į niekį nedrįsta. Tokius žmones gali atskirti pagal neišsemiamą tuštumą akyse.“ Kokių grybų užkramtei, kad ateini pas mane su tokiu briedu? Kur straipsnis apie bomžus? – tylėjau kandžiodamas lūpą, kurių velnių nepaklausiau senio, su kokiu redaktoriumi susitarė susitikti. – Tu atleistas. – išgirdau tvirtą redaktoriaus balsą. Pajutau, kaip pagrindas slysta iš po kojų ir kažkas sunkiai sunkiai prislegia.