Turėjo nykštukas aukso puodą,
Rastą tarp girios takų;
Slėpė pinigus po drebule juoda,
Po sena pušim be sakų.

Brangino nykštukas pinigus savo,
Paslėptus žemėj giliai.
Tik aukso puodą naktim jis sapnavo
Kol jo lovą apšviesdavo aušros spinduliai.

Tačiau kartą nedori žmonės nykštuką
Sutiko ir nugirdę išgavo paslaptį jo.
Kasdami pinigus jie neužtruko,
Pasidalinę nusinešė juos namo.

Ir liko vienas nelaimingas nykštukas
Su išplėšta savo paslaptim.
Po tos nelaimės jis tapo peštuku,
Tačiau auksą tebesapnavo naktim.

Kas jau kartą nukentėjo nuo žmonių,
Tas jais daugiau nebetikės.
Nereikia nykštukui naujų jų išmonių.
Norėdamas laukan išeiti dabar jis laukia nakties.