Neverk, dangau, tiek ašarų nereikia,
Žemė visa pažliugusi nuo jų,
Nespėja bėgt laukais vanduo taip greitai,
Kaip kalnuose išgraužtu upeliu.

Tegul ne ilgesį, o viltį gervės klykia,
Kai skrenda liūdnos vorom  link Pietų,
Kad grįš pavasarį ir vėl suras gimtinėj
Tą pačią šilumą išsaugotų namų.

Tavęs prašau - tegul dar saulė šypsos
Vėlyvai gėlei, pievai, na ir man,
Tegul vaivorykšte marga sugrįžta
Žiemoti rugiui dirvoj paliktam.

Daug kartų vasarą išeinančią lydėjau,
Daug kartų rudenį spalvotą sutikau,
Laikus visus, kaip dovaną mylėjau,
Gerų – blogų dienų neskaičiavau.

Dabar norėtųsi šviesių, šviesių daugiau,
Ruduo širdy dažniau šalta gėla sudilgsi,
Sunkaus lietaus užtenka,  rūškanas dangau,
Tegul pro debesį skaisti saulutė mirksi.