Aptaškei bučiniais, užkoduotais senų ritualų –
Jie nukrito kruša su lediniais nemeilės spygliais.
Aš nuščiuvus jutau, kaip toj prieblandoj darės  negera ,
Nes nelaukiamas šaltis įsiskverbė sielon su jais.
.
Nuramindamas vakaras liepė tavim netikėti,
Uždaryti duris, tik palinkt prie langinių kreivų,
Bet vis tiek išėjau – tau nunešti nešlampantį skėtį,
Kad ledinėj krušoj nesustojęs sugrįžtumei Tu.

Aš bejėgė seniai –  tavo sniegas spalvotas ir karštas,
Tavo “ne“ toks ramus tarsi būtų begarsis visai,
Ar tik priedas prie žodžio –  mažytis, iškvėpintas raštais,
Kurį tyliai adventinėj menėj prie žvakių skaitai...