Tartum medis numesiu lapus, nes jaučiu, kaip jausmai rudenėja -
Jau užklostė aistras žaromis iškraujavęs dangus,
Juk jau metų metus valią bandantys permainų vėjai
Krečia mano šakas ir tolyn nuridena vaisius.
Aprašyti baigiu duotą laiką ir skirtąją erdvę,
Romanus ir sakmes išgyvena kiekvienas savaip.
Ko jauniesiems verta išmintis, kurią tariančios lūpos jau merdi?
Nesupranta bėgliai to, kurs velkas kaip sraigė lėtai.
Dalinuosi. Trupu.Sielą dengia vienintelis lapas,
Ten erdvės tiek mažai, kad kaip esmę sudėt, nežinau.
Ne numirti bijau, kai girdžiu dalgį Giltinę plakant -
Nesiliauju dvejot, ar kas skirta, gerai padariau?
Smilksta lapų krūva.Margus rašmenis liepsnos sulaižo.
Dūmų šuoras sprangus verčią ašarą sprūst iš akių.
Pelenais nusileis svaigios pergalės, žiopliškos klaidos.
Tik galop suprantu, kaip aistringai gyventi geidžiu.
Kur buvau prieš metus? Ką veikiau dar prieš mėnesį? Vakar?
Ak, prasnaudžiau tuščiai ne akimirkas - metų metus!
Kas iš to, kad jausmai surašyti į tūkstantį lapų,  
Jeigu gyvo iš jų anei vieno daugiau nebebus?..