Apkasų žiurkės (19)

Pasileidom bėgti per zvimbiančių kulkų ir sprogimų lietų. Neatsišaudėm – nebuvo kada. Tą patikėjome kitiems kovos draugams. Dabar mūsų gyvybės ir jų rankose. Taip ir bandom išlikti čia – kovojam ne tik už save, bet ir už kitus. Eilinis bėgimo galvotrūkčiais maratonas baigėsi smarkiu kritimu į priedangą už vieno pastato sienos. Atsisukau ieškodamas Jakšto, kuris bėgo šiek tiek atsilikęs: jis gulėjo parkritęs ant žemės per porą metrų nuo priedangos. Buvo sužeistas, judėjo.
- Po velniais, - apėmė panika, norėjau griebtis už galvos, bet tik nevalingai paskėsčiojau rankomis, nežinančiomis ką daryti.
Atrodė, tarsi viduje būtų išsiveržęs ugnikalnis. Negalėjau jo taip palikti, jaučiausi už jį atsakingas kaip kovos draugas, mūšio brolis, jis juk gyvas – negaliu jam taip leisti numirti! Kita mano pusė liepė nekišti nosies, gelbėti savo kailį ir galbūt išgyventi, visąlaik prisimenant, kad kažko nepadariau, ką galėjau padaryti, bet neišdrįsau. Ne, aš nesu bailys! Nesu ir savanaudis! Kad ir kokie sunkūs ar ilgi tai atrodytų buvo pamąstymai, bet viskas tetruko sekundės dalį. Nors šviesos greitis mūsų civilizacijoje dar nėra viršytas ( tai nereiškia, jog tai yra neįmanoma), bet nerviniai impulsai irgi sklinda velniškai greitai, ypač kareivio kūne, pritvinkusiame adrenalino.
- Pridenkit mane! – ėmiau šaukti greta buvusiems kariams, kurie žiūrėjo tai į mane, tai į Jakštą išsprogusiomis akimis, atrodė pasimetę. Jie turėjo matyti, kaip mes bėgome ir kas nutiko.
- Pridenkit! – nukreipiau žvilgsnį į Jakštą, tada į juos, taip atskleisdamas savo ketinimus.
- Gerai, - linktelėjo ir paruošę ginklus užėmė pozicijas.
Numečiau šalin ginklus. Kariams atidengus ugnį, šokau iš už uždangos. Jakštas gulėjo ant nugaros. Griebiau jį abiem rankomis už krūtinės šarvų ties pečiais ir tempiau. Nors Jakštas buvo šiek tiek stambesnis už mane ir išjudinti jį nebuvo lengva, bet šiuo metu vargei ar buvo užduotis, kurios nebūtų leidęs įvykdyti kraujagyslėse pritvinkęs adrenalinas.  Keli tempimo metrai dulkėta žeme ir mes jau priedangoje. Šalia prišoko ir vienas iš karių:
- Pataikė į krūtinę, pramušė šarvus.
Pakėlęs degančias akis, krūtinėję pamačiau žiojančią atvirą žaizdą. Tiksliau įvertinti sužeidimą trukdė upeliais srūvantis kraujas, bet sužeidimas atrodė sunkus.
- Aš... – bandė su skausmu išblyškusiame veide kalbėti Jakštas, bet jam tą trukdė daryti iš burnos pasruvęs kraujas.
- Viskas bus gerai, Jakštai, nusiramink, tuoj tave sutvarkysim, - apimtas šoko drebančiomis rankomis ieškojau tvarsčio, bet kitas karys jau laikė jį rankose ir dėjo ant krūtinės.
- Aš... – nusikosėjo, - pasa... kyk, - toliau dusliu balsu sunkiai bandė regzti žodžius Jakštas.
- Nereikia, nekalbėk, neeikvok jėgų, pakalbėsim vėliau. Laikykis, mes tave pataisysim, - raminau, pats nežinodamas, ką pasakyti, tad sakiau viską, kas tuo metu šovė į galvą. Buvosunku matyti jo skausmo iškreiptą veidą. Nežinau, ką tokiomis akimirkomis galvoja žmogus, ką tada galvojo Jakštas.
- Pasa... kyk... man, - dusliai suaimanavo, - ašš... aš... aš...
Tai buvo paskutiniai Jakšto žodžiai šiame pasaulyje. Nusvirusi galva ir susmukusi krūtinė reiškė pabaigą jam, arba naujos kelionės pradžią. Tikiuosi, mirties metu skaisčiai švietusi saulė savo šviesa neleis jam paklysti, tikiuosi Jakštas ją matys.
- Jis negyvas. Man labai gaila. – nelinksmu balsu pasakė Jakštą bandęs galbėti karys.
Kito, stovinčio šalia, akys pritvinko liūdesio, o maniškės – ašarų. Sunku išlydėti žmogų, su kuriuo tiek visko patyrėm, nors ir buvom pažįstami vos tris mėnesius, bet visą tą laiką galėjome remtis vienas į kitą
ir tikėtis, sulauksią pagalbos. Dabar mano atramos neliko. Taip ir nesupratau paskutiniųjų Jakšto žodžių: „Man pasakyk, aš...“. Gal tai turėjo būti klausimas, o gal norėjo man ką nors pasakyti, perduoti. Dabar to nežinau, nespėjau...
Tuo metu likusieji atsitraukinėjo. Likome trise kone uodegoje.
- Negalime čia likti, privalome trauktis. Janai ir taip mums lipa ant kulnų.
- Mes jau negalime jam padėti, bet galime padėti kitiems, - padėjęs ranką ant peties tarė antrasis karys.
Akimirkai sumerkiau akis, susikaupiau, leidau minčių erdvę užpildyti trumpiems pamąstymams.
- Pirmyn! - nubraukęs ašaras paėmiau į rankas ginklą ir atsistojau.
Ilgai žiūrėjęs į ant žemės numestą neutronsvaidį, svarsčiau, ką su juo daryti. Norėjau paimti su savimi, juk taip toli jį tempiau, nors ir neturėjau šaudmenų, kad galėčiau jį tinkamai panaudoti. Paėmęs jį į rankas, padėjau šalia Jakšto – savo antrojo šaulio ir pagalbininko. Galbūt tai ir buvo tinkama priežastis, dėl kurios jo nepaleidau. Taip atidaviau savo pagarbą Jakštui.
- Sudie, drauge, kada nors pasimatysim, - taręs paskutinius atsisveikinimo žodžius nuskubėjau paskui karius girios link.
VejantisVėją

2011-09-15 12:11:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2011-09-19 14:37:43

Akivaizdžiai jau esi per daug susireikšminus... Nusilenkime visažinei literatūros deivei!...

Vartotojas (-a): Rykštė

Sukurta: 2011-09-15 22:08:15

„Atrodė, tarsi viduje būtų išsiveržęs ugnikalnis. Negalėjau jo taip palikti, jaučiausi už jį atsakingas “ - iš šių sakinių suprantama, kad veikėjas negalėjo palikti ugnikalnio, jautėsi atsakingas už ugnikalnį;
„( tai nereiškia, jog tai yra neįmanoma),“ - po skliausto nededam tarpo;
„reiškė pabaigą jam, arba naujos kelionės pradžią.“ - nereikalingas kablelis;
„Kito, stovinčio šalia, akys pritvinko liūdesio, o maniškės – ašarų.“ - kai tavo akys pilnos ašarų, nelabai matysi, kas kito akyse.

bandant perprasti kitą epochą, pirmiausia reikia suprasti, kad žmonių pasaulėžiūra ir pasaulėvoka buvo visiškai kitokia, jie pasaulį suprato kitaip. Skaitydama vis svarstau, ar šis tekstas su tuo neprasilenkia.