- Kur judu čia lakstot? Gal sumanėt pavaikštinėti?
- Baik juokus, aukštagiri, geriau pasakok, kas vyksta.
- Domas pasiėmė kelis vyrus ir išėjo pažiūrėti, kas vyksta, o Švokšnį ir likusius paliko ginti šių pastatų.
- Pabėgo ir paliko? – nusistebėjo Bangis.
- Nesijaudink, Domas nepaliks čia mūsų, - bandžiau raminti, nors svarsčiau, kodėl turėčiau tą daryti, nesu juk Domo advokatas ar panašiai, o ir man pačiam truputį neramu, kad vadovaujantis karininkas kažkur pradingo, palikęs savo vyrus.
- Žinau. Tikiuosi... Vis tiek keista...
- Tai kas dabar vadovauja – Švokšnys? – toliau kamantinėjau.
- Neklausk, aš tik antrasis šaulys, - nutaisė nekaltą veido išraišką Jakštas.
- Taip, - staiga įsiterpė vienas jaunas kareivis, - jis su savo vyrais ir kitais priklydėliais gina tuos du pastatus. - parodė ranka, - Domo vyrams vadovauja seržantas Ulgis.
- O kur pats seržantas?
- Jis su kitais pastato viduje, užėmę pozicijas. Mes palikti čia, saugoti įėjimo.
- Taip, taip, sėdim kieme ir saugom kitų užpakalius, bei laukiam grįžtant Kalėdų senelio. - degdamasis iš kažkur ištrauktą rūkomąjį nuodą, bumbėjo Jakštas. – Jei niekas daugiau įdomių anekdotų nepasakos, tai sėdim ir laukiam.
- Heh, pokštininkai, radot laiką, - šyptelėjo Bangis, o jam pritardamas mačiau kaip lūpą kilstelėjo ir naujas mūsų kompanionas jaunasis kareivėlis.
Pažindintis nebuvo kada, bet spėjom išsiaiškinti, kad jis iš mūsų dalinio (gal nemeluoja – veidas lyg ir matytas), o fronte visai neseniai – vos dvi savaitės. Į gilesnes kalbas nesileidom, mat reikėjo stebėti aplinką ir būti budriems. Mūsų keturių žmonių būrys saugojo įėjimą į pastatą, kuriame buvo sugužėję daugiau mūsiškių. Jie, išstatę pro langus šautuvus (tiesą į kitą pastato pusę, nei buvome mes), pyškinosi su priešais juos įsikūrusiais janais. Mums, dabar esančiais užnugaryje (bent taip tikėjomės esant), buvo ne ką ramiau. Nors priešų nematėme, bet tai netrukdė jiems bet kurią akimirką pasirodyti mūsų priešakyje. Sutūpę už šalia namo sumūrytų betonsilikatinių pustvorių (šaunu, kad architektai, projektuodami namus, pagalvoja ir jų galimą pritaikymą karo sąlygoms) stebėjome, kad kur nors akiratyje, lyg kurmiai, neišdygtų priešo šalmas ar kita nemaloni akiai dalis. Laukėme.
- Žiūrėkit, štai ten, - staigiai tiesė ranką į priekį Bangis ir rodė į dešinėje priešais esančias namų griuvenas, - Mūsiškiai!
- Ten... Domas. - iš pradžių abejodamas tuo, ką mato, bet vėliau drąsiai ir džiaugsmingai ištarė Jakštas, - Jie sugrįžo!
Netverdamas džiaugsmu pakilo iš už uždangos ir pamojo ranka saviems. Aš pats būčiau mielai padaręs tą patį, tačiau nenorėjau atimti iš Jakšto sveikintojo garbės. Nors šokti galvotrūkčiais iš už uždangos nėra labai geras sumanymas, bet sėdėti čia ir laukti dar ilgėliau būtų kaip reikiant įgrisę. Jakšo ir mūsų visų džiugesys buvo suprantamas. Dar labiau padidinau budrumą stebėdamas aplinką. Iki mūsų leitenantui teks bėgti atviru lauku, tad nenorėčiau, kad joks janas juos pamatęs užsigeistų truputį pasitreniruoti ir papyškinti. Laimei, viskas sekėsi gerai ir Domas su vyrais sveiki pasiekė mūsų pozicijas.
- Sveiki, vyrai, - įsliuogęs už mūro šalia mūsų pasisveikino.
- Leitenante.
- Kur Švokšnys? Seržantas Ulgis?
- Seržantas Ulgis turėtų būti viduje, o Švokšnys gina tuos du pastatus, - į pokalbį įsimaišė jaunasis karys.
- Likit čia. Surasiu Ulgį ir Švokšnį, tada nešdinsimės iš čia. Centras pralaužtas – turime trauktis atgal savomis jėgomis, - ištaręs nuskubėjo pastato vidun.