Santrauka:
nieko asmeniško
(Nukremuočiau tave ir iščiulpčiau
Visas gyvastis tavo dievingas
Tas kur kvepia, sakyčiau – kerpu
Tie kur kvepia, sakyčiau -
Laimingi
Suvarpyčiau tave (ne,
non sibi)
Ir išversčiau šalin tavo kūną
Sudūlėtum lyg kirminas (nykiai)
Sudūlėtum, vai, Dieve (
non sibi))
Ir dabar
Carpe diem, brangusis Tėvuk
(
paenitet, tikiuosi, nekaltas...)
Atsidūstu.
(
requiescat in pace...)
Carpe diem, nekaltas?
Neklausiau.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rykštė
Sukurta: 2011-09-13 11:02:08
Atėmiau kai kuriuos tarpus prieš kablelius - jų tikrai nereikia.
Tekstas sukrečiantis. Tai tikriausiai vienas iš reikalingiausių dalykų postmoderniam menui.
Anonimas
Sukurta: 2011-09-12 21:26:38
Žinant tave kaip žmogų realybėje, tikrai sunku pasakyti kur ir apie ką sukinėjasi tavo mintys. turbūt šios eilės tai ir įrodo, kad niekada nepažinsi žmogaus iki galo. visuomet kažkiek jis pasilieka sau.
bet galvoju --- nekaltas jis. kaip būti kaltam, kai tie laimingi. o jis gi jų tarpe
Kad ir kokį egzistencinį lygmenį reikia pasiekti, kad visa tai suprastum (ar parašytum), kad ir kokios ekspermentinės šios eilutės būtų, jose vistiek glūdi.
paslaptis?
Vartotojas (-a): Mutabor
Sukurta: 2011-09-12 21:03:05
čiupk