Sakyt, kad jis puikus – būtų kaip nieko,
Sakyt, kad nuostabus – ir vėl tas pats.
Pabuvęs ten, mylėdamas palieka
Kiekvienas kadagius lyg tėviškės rūtas.

Žydras dangus ir dar žydresnės marios,
Stačiam krante paklydę kadagiai
Vešlias viršūnes žvakėm dangun kelia,
Sukibę šakomis lyg rankomis tvirtai.

Žvelgi į tolumas – valtelės mažos mažos,
Nebesuprast, ar plaukia, ir į kur,
Nors saulė auksu taką joms nudažo
Grįžti namo, nenusiirt svetur.

Kituos kraštuos viršūnės šalto ledo,
Čia - ąžuolai, paklydę tarp pušų,
Po kojomis, kiek akys beužmato,
Banguoja žalios bangos kadagių.

Nešiesi vaizdą atminty įrėžęs,
Prisiekęs sau sugrįžti, dar sugrįžt
Pavasarį, kada pražysta pirmos gėlės
Ir rudenį, kada paraudę lapai kris.

Stebiesi pats - graži juk mūsų žemė,
Kiek Dievas davė žmogui dovanų –
Upes ir ežerus, miškų smaragdą,
Prie Kauno marių slėnį kadagių.