kaip pasmaugt lipnią meilę – na kiek dar turėsiu terliotis –
trinti vaizdinius, groti melodijas svirplio garsų
bei ieškoti duobučių barzdotuose nerimo skruostuos
ar klausytis naktim banaliausiai verksmingų eilių.
Susirinktų kas ilgesį, ciniškai nusikvatojęs
ir parodęs, kaip Jis fotosesijoj glaudžia kitas.
gal pasakęs girdėtus žodžius apie šviesų rytojų
ir kad niekur ta meilė manęs nenuves –
aš gi stoviu seniai ir bandau vis tave nusivilkti,
pasijusti nuoga, kaip kadais – basomis per laukus.
bet tiktai sugniuždyta skaitau  apie vienišą vilkę –
ji be vilko negrįžta į buvusio miško rūkus.
sumokėčiau dienom ir naktis su rytais atiduočiau,
paskandinkit tik meilę – aš kryžių papuošiu eilėm.
gal tada sakinių ašarotų tamsoj nerimuosiu
ir gyvenimą klampų pabaigsiu gražiai ir ramiai.