Kirpėjui savo (gd proga) dedikuoju
Autobusų stotelė. Kažkur užmiestyje. Stulpas ir atremta į jį ant žemės lentelė su autobusų stotelės logotipu. Sulūžęs suolas. Šiukšlių dėžė pilna šiukšlių. Šalia stotelės auga medis. Kelias, kuriuo beveik niekas nevažiuoja.
Keliu eina senis. Kokių septyniasdešimties metų, žilas, gana aukštas, liesas. Ant nosies akiniai. Ant galvos žalia beisbolininko kepuraitė. Dėvi šviesias kelnes be aiškaus „kanto“, gelsvi sportiniai marškinėliai trumpomis rankovėmis, rankoje laiko pilką medžiaginę striukę. Ant pečių ruda kuprinė. Avi baltais sportbačiais.
Prieina stotelę. Apžiūri stulpą su atremta į jį lentele. šiukšlių dėžę. suolą. Atsisėda ant dar šiek tiek sveikos jo dalies.
Senis. Galima palaukti.
Apsidairo.
Senis. Esu čia buvęs.
Pažiūri į laikrodį. Galvoja.
Senis. Kažkada. Namas labai pasikeitęs.
Pastebi, kad ten kur sėdi, nekrenta šešėlis nuo medžio. Kažką numykia, tai turėtų reikšti: „Pragaras. Karšta kaip pragare“.
Tada bando įsitaisyti kitoje suolo pusėje, kurią nuo saulės saugo medžio šešėlis. Ten suolo beveik nelikę.
Senis (vėl kažką numykia) hmm... (tai turėtų reikšti: „Prakeikimas. Kas per žmonės.
Viską tik laužyti, gadinti“ bet pasako tik) ....tik laužyti.
Pasideda ant žemės kuprinę ir striukę ir apeina suolą. Pamato žolėje suolo lentas.
Senis (ištaria) A....( tai turėtų reikšti: „Va kur jos“.)
Susirenka jas ir sudeda ant suolo atramų.
Senis. Gerai, kad nesudegino.
Dabar jau galima prisėsti. Jis sėdasi šešėlinėje pusėje.
Senis. Iš bėdos (turėtų skambėti: „Iš bėdos gerai“).
Ilgai tyli. Žiūri prieš save.
Senis. Turbūt jame niekas negyvena. Todėl ir stotelė tokia vargana.
Apsidairo. Atsistoja ir apsisuka į kitą pusę. Žiūri į tolumoje esantį mišką. Sėdasi. Pastebi, kad lentos kliba, sėdėti nesaugu.
Senis. Hm... (tai turėtų skambėti kaip: „velniava“).
Susiranda žolėje akmenį, juo bando iš lentų iškalt vinis. Po to tomis vinimis prikala prie suolo kuoliukų lentas.
Senis (visą laiką dirbdamas kažką burba, protarpiais galima suprasti atskirus žodžius). Va taip... velnias... štai.... aha.... hm, nenori?... tuoj aš tave... matai, kaip čia buvus. Na, o tu.... eik tu....peklon, šūdas.... na dar tave ... gerai.... kaip naujas.
Suolas jau turi dvi prikabintas lentas. Atsisėda, truputį pašokinėja ant užpakalio.
Senis. Laikys.
Išsitraukia plastikinį butelį su vandeniu. Gurkšteli. Pažiūri į laikrodį. Apsidairo. Ant stulpo nėra grafiko. Atsistoja. Pakelia nuo žemės autobusų stotelės logotipą. Ant jo irgi nėra grafiko.
Senis. Velnias (turėtų skambėti kaip: „nesupratau“).
Apverčia, įsitikina, kad ir kitoj pusėj nėra grafiko. Pasidairo po žolę. Tada imasi šiukšlių dėžės. Traukia iš jos po daiktą.
Senis. Kas čia?
Iškrato iš plastikinių maišelių visas šiukšles ant žemės. Toliau tuština šiukšliadėžę. Pagaliau randa metalinę lentelę, grafiką.
Senis. Che („štai kur“).
Ilgai tyrinėja užrašus, kurie labai nusitrynę.
Senis. Septynioliktą? (Nusiima akinius.) Taip, septynioliktą dešimt? Ar ... (keturiasdešimt)? Nesvarbu.
Valo į žolę grafiką. Po to čiupinėja stulpą. Randa vinį. Užmauna ant jo lentelę ir akmeniu vinį užlenkia. Lentelė kabo. Tada ant kito rasto vinies taip pat pritvirtina stotelės logotipą. Grožisi (potekstė: „gražumėlis“). Prisimena šiukšles. Nusikeikia.
Senis. Ai, jo... („kokia betvarkė“).
Ieško degtukų. Kelnių kišenėse nėra. Rausiasi kuprinėje. Labai nustebęs (potekstė: „juk buvo“). Tada topteli mintis, patikrina striukės kišenes. Yra, atsidūsta (potekstė: „sklerozė“). Sukrauna ant kelio popierines šiukšles ir padega. Išsitraukia iš kuprinės kažkokius dokumentus, pavarto rankose, pagalvoja ir taip pat įmeta į ugnį. Vis įmeta naujus popierius. Viskas sudega. Lieka plastikiniai buteliai, alaus skardinės. Sumeta į šiukšlių dėžę. Šiukšlių dėžė dabar atrodo tvarkingai. Visa stotelė tvarkinga. Senis apeina ją kelis kartus. Veide matosi pasitenkinimo šypsena. Atsisėda ant suoliuko. Pažvelgia į laikrodį. Iš veido galima suprasti, kad dar ilgai laukti.
Senis. (Aš tai) to namo nemesčiau. Gera vieta. Ne, (nemesčiau)... Gamta.... (šeimininkas) gal numirė... (O vaikai) gal nenorėjo keltis. Supaisysi juos. Kita karta. (Savo sūnų) ar supratau? (Man) atrodė, kad supratau, bet (matyt, nelabai). Justinai, Justinai... žolė kaip kalasi. Ar matai?
Karčemą įrengčiau. Tikrai, šalia kelio. (dainuoja) Šalia kelio karčema, šalia kelio karčeema, šalia keeelio karčema, ten gyveno šinkorka...
Kepčiau bulvinius blynus. Su grietine. Tokius mažus apvalius, plonyčius, vieno kąsnio. Visi važiuotų pas mane blynų. Degtinės nelaikyčiau. Tegul ją peklon... (ilga pauzė), tik blynai. Girdi?
Užsodinčiau bulves šalia namo, o ten toliau palikčiau pievą. Karvei. Reikės karvės, kad būtų grietinės. Visada šviežia grietinė. Ir blynai tik ką nuo keptuvės. Visi važiuotų blynų.
Galėčiau dabar apsigyventi, jei niekam nereikia to namo. Niekas manęs čia neieškotų.
Išsiima iš burnos protezą, apuosto jį. Tada išsitraukia iš kuprinės servetėlių pakelį. Paima servetėlę ir kruopščiai valo dantis.
Senis. Seni žmonės pamiršta prižiūrėti dantis, todėl jų burna visada smirdi. Mažai kas valosi dantis, tuose namuose mačiau gal vieną kitą. Taip pat ir moterys. Net kalbėtis su jomis būdavo neįmanoma, reikdavo sukti nosį į šalį. Kvapas pasako viską. Įprasta galvoti, kad tai nesvarbu, svarbiau išsimokslinimas, padėtis visuomenėje ir pajamos. Bet tai klaida, svarbiausia kaip žmogus kvepia. Kas iš to, kad tu mokslų daktaras, o tau iš burnos kaip iš tvarto.
Ir rūbai labai svarbu. Seniai mano, kad sutaupys rečiau skalbdami, girdi, drabužiai nesutepti, kam juos mazgoti, bet rūbai prisigeria prakaito ir net, jei atrodo švarūs, skleidžia savitą kvapą. Užsimerkęs gali atskirti kada į kambarį įeina senas, o kada jaunas žmogus. Jauno žmogaus ir prakaitas kitaip kvepia, o seno tik smirdi.
Tu niekada to nesuprasdavai, Justinai, visada pykai, kad daug pinigų skiriu švarai. Tu kvepėjai blogiau už mane, bet dabar jau nebūsi senas. Niekada nebūsi.
Tavo mama kvepėjo puikiai. Visada su malonumu ją uosdavau. Net ir ryte iš jos burnos nesklido blogas kvapas. Paprastai žmonėse per naktį susikaupia kažkokios smarvės, pragaro demonai, tikriausiai, įsibrauna į kūnus ir šėlsta ten visą naktį, dėl to ir sapnai tokie demoniški mus aplanko, o ryte jaučiamės kaip sudaužyti ir iš burnos mums dvelkia pragaro ugnyje sudegusios mėsos kvapas, bet tavo mamą jie kažkodėl aplenkdavo, tie demonai. Manau, jie žinojo, kad ji yra angelas.
Kartais pykdavau ant jos, kad daug laiko praleidžia vonios kambaryje, ypač kai turėdavau skubiai nusiskusti prieš darbą, bet užtekdavo jai praverti duris ir mane apglėbdavo švelnus aromatas, o švytinti šypsena ištirpdydavo mano nekantrumą.
Kodėl tu buvai kitoks? Kartais galvoju, kad mums reikėjo daugiau vaikų, bet jei ir jie būtų tokie pat, tai kiek man jų reikėtų...
Pasigirsta automobilio variklio gausmas. Jis artėja, o pasiekęs stotelę staiga nuslopsta. Senis mosteli ranka – tai turėtų reikšti: važiuok, važiuok sau, aš pats.
Variklis vėl užgaudžia ir garsas po truputį nutolsta.
Senis. Palauksiu, neskubu. Autobusu geriau – susimoki ir nei labas, nei sudie. Nieko neskolingas. O pakeleivingoje tai kalbėk nesustodamas, atidirbk už vėžinimą. Nemėgstu bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Nežinau apie ką su jais kalbėti. Jaučiuosi kaip pagautas. O jei dar pradeda visko klausinėti – kur važiuoji, kokiu reikalu? – tai išvis norisi atkirsti: o koks tamstos reikalas. Bet negali taip atsikirsti, tada imi meluoti, nes sakyti teisybę pirmam sutiktam žmogui – nesąmonė. Kam jam reikalinga tavo teisybė, o jeigu ji dar problemiška, tai tas žmogus gali mintyse pasigailėti: ir kam aš jo paklausiau? dabar neužsičiaups visą kelią. Aš žinau - žmonėms nemalonios svetimos bėdos, aš ir pats nepakenčiu, kai man kas nors skundžiasi. Todėl visuomet meluoju, kai paklausia kaip sekasi. Sakau puikiai, ir tuo pokalbis būna išsemtas. Būna, žinoma, kad kas nors ir nusistebi, kuris kiekvieną žodį priima už gryną. Tada toks klausia: oho, tai kas čia tokio puikaus nutiko, visi aplink dejuoja, o jūs ne? Ką tokiam atsakysi. Su tokiu geriau nesivelti į kalbas, neatsiginsi. Jiems tik leisk pasiginčyti, bet ką tau įrodys. Kartais, žinoma, ir autobuse pasitaiko įkyruolių, kuriem nuobodu, jei su kuo nors nesikalba. Pristoja kokia senutė, iš pradžių paklausia tarp kitko: nepasakysi, ponuli, kelinta dabar valanda, arba kada Seimas atsidaro? Ir tik atsakyk jai ką nors, net jei atsakau, kad šis autobusas pro Seimą nevažiuoja, vis tiek, žinok, pokalbis jau užsimezgęs. Ir varo tada viena, nerūpi jai, ar tu girdi, ar ne, visas savo bėdas, mintis, požiūrį kaip per išpažintį kloja. O atsisveikindama dar ir padėkoja, kad buvo malonu pasikalbėti, nors kalbėjo tik ji viena.
Iš už nugaros prie jo prieina mergaitė kokių dvylikos metų.
Mergaitė. Su kuo jūs kalbat?
Senis. Labas.
Mergaitė. Jūs neatsakėt į klausimą.
Senis. O tu neatsakei į pasveikinimą.
Mergaitė. Tai čia ir taip aišku, kad labas ir viso gero. Čia neverta net sustoti dėl šito.
Senis. Sustoti? Dėl ko „šito“?
Mergaitė. Nu va, prasideda, aš žmoniškai paklausiau, tai dabar kalta dar būsiu. Dėl kažkokio labuso iškart konfliktas.
Senis. Pasisveikinimas labai svarbus momentas žmonių bendravime. Kaip pasisveikinsi, taip pasisuks tolesnis pokalbis.
Mergaitė. Tai jei nepasisveikinsiu, tai kur jis pasisuks? Pokalbis. Kur pasisuks?
Senis. Jis gali ir visai neįvykti.
Mergaitė. Ane? Jūs pats su savimi šnekat, tai jums labiausiai ir reikia to pokalbio, dar ačiū turėtumėt man pasakyti.
Pastebi ant suolo dantis.
Mergaitė. Kieno jie?
Senis įsideda dantis į burną.
Mergaitė. O kam buvot išsiėmęs?
Senis. Išvalyti. Čia protezai. Senatvėje žmogų pirmiausiai palieka dantys, o paskui ir visi kiti. Ir kalbėtis pradedi pats su savimi, nes jau neturi su kuo kalbėtis. Tai vis senatvės skiriamieji požymiai.
Mergaitė. Galit kalbėti normaliai, čia nėra publikos, niekas jums neplos ir nešauks bravo.
Senis. Kuo tu vardu, mergyte?
Mergaitė. Ai, tik nesakykit, kad dabar pažindinsitės. Pakalbėti sutinku, bet veltis į visokias pažintis neturiu noro.
Senis. Na, tiesą sakant, būtų visai neblogai susipažinti. Tu tokia drąsi mergaitė.
Mergaitė. O ko man bijot? Ką jūs man galit padaryt? Kiek jums metų?
Senis. Oho, matai, kaip tu iškart aukštai užgriebei. Aš visai ne tai turėjau omeny, sakydamas, kad tu drąsi mergaitė.
Mergaitė. O ką, įdomu būtų sužinoti?
Senis. Na, tiesiog, kad nebijai bendrauti su nepažįstamais...
Mergaitė. Tai vis tiek apie tą patį kalbat.
Senis. Ką „tą patį“?
Mergaitė. Puikiai supratot. Aš pasakiau, kad man nėra ko bijoti, jūs per senas, o jūs sakėt, kad kažką kita turėjot omeny, bet kalbat vis tiek tą patį – apie pavojų kalbant su nepažįstamaisiais. Nemokat jūs suaugę meluoti.
Senis. Klausyk, tai dabar aš likau kaltas? Tu įsibrovei į mano teritoriją, sujaukei ramybės metą ir dar kaltini mane kažkokiu melu, kaip tai suprasti?
Mergaitė. Čia ne jūsų teritorija, čia buvo stotelė.
Senis. Kodėl buvo? Ji ir dabar yra. (Rodo į logotipą, suolą, šiukšlių dėžę.)
Mergaitė. Buvo.
Mergaitė nuplėšia logotipą ir grafiką.
Mergaitė. Buvo. Dabar čia niekas nevažinėja.
Senis. Žinai, tu man jau atsibodai, tu neišauklėta, atžari mergiotė. Eik iš čia.
Mergaitė. Ir negalvoju. Čia autobusų stotelė.
Senis. Buvo.
Mergaitė. Tai jūs ir eikit, autobuso nebus. Čia mano žaidimų vieta.
Senis. Kaip keista, kodėl visada tik susitikę žmonės pirmiausiai susipyksta? Seniai apie tai galvoju, ir dar kartą gaunu patvirtinimą, kad žmonės negali kartu sugyventi, jiems būtina konkuruoti, įrodinėti savo pranašumą...
Mergaitė. Aš nieko neįrodinėju, aš esu pranašesnė.
Senis. Tikrai?
Mergaitė. Žinoma. Ir jūs pats tą žinot. Neturit saldainių, ar kažko skanaus? Na žinot, juk seni dėdės turi kažkuo vaišinti mergaites.
Senis. Neturiu ir nenoriu tavęs vaišinti. Tu nepasakei savo vardo.
Mergaitė. Pamanykit – priežastis būti šykščiam.
Senis. Aš tikrai neturiu saldainių. Aš jų nemėgstu.
Mergaitė. Tada duokit cigaretę.
Senis. Dar ko. Paskui mane tampys po instancijas.
Mergaitė. Tai ką duosit? Juk turit kažką duoti. Gal pinigų?
Senis. Mergaite, eik iš čia. Aš nieko neturiu tau duoti. Arba žinai ką, imk penkis litus, mėtosi kišenėje, vis tiek pamesiu, nusipirk ledų.
Mergaitė. Neaiškinkit man ką turiu nusipirkti už savus pinigus. Pati nuspręsiu.
Senis. Na, gerai, gerai, pasikark už juos, jei taip nori. Dėkoti nereikia, nebūtina.
Mergaitė. Aš ir negalvojau, per maža suma rašyti padėkas. Galit dar čia pasilikti, jei norit, kurį laiką. O paskui norėčiau, kad būtumėt išvažiavęs.
Senis. Kai tik atvažiuos autobusas, iškart, neužsibūsiu.
Mergaitė. Neatvažiuos, autobusai čia nevažiuoja. Bet ką jūs, seniai, suprantat.
Senis. Atvažiuos, atvažiuos.
Mergaitė nueina. Senis vėl sutvarko stotelę, prikala iškabą ir autobusų eismo grafiką. Lėtai užsirūko.
Senis. Žinoma, pranašesnė – jos dantys tikri.
Keliu atrieda dviratininkas. Tai gaisrininkas. Maždaug šešiasdešimties metų amžiaus, uniforma dulkėta susiglamžiusi, pažastyse matosi tamsios dėmės. Ant pakaušio atmaukšlinta be formos uniforminė kepurė. Sustoja prie stotelės, pasistato dviratį prie stulpo, apžiūrinėja sutvarkytą stotelę, skaito maršrutus.
Gaisrininkas. Tai kurio tu lauki?
Senis. A, taip, laukiu. Sveiki.
Gaisrininkas. Nu, tai kurio?
Senis. To kur septynioliktą ir kažkiek minučių, neįžiūriu, ten taip nusitrynę.
Gaisrininkas. Kur gi ne. Reikėtų atnaujinti.
Senis. Kad būtų su kuo, tai aš tuojaus. Sakau sveiki.
Gaisrininkas. Kas sveiki? Tu sveikas, o gal manai, kad aš sveikas? Tu, blet, galvoji, kad čia visi dundukai susirinko? Tu matai, kiek man metų, matai? Galvoji, kad galiu dar būti sveikas? O tu, senas iškrypėli, galvoji tu sveikas?
Senis. Atsiprašau, bet kodėl jūs mane tujinat? Aš juk tik pasisveikinau.
Gaisrininkas. Pasisveikino jis, blet, ar prašė kas nors, sveikintis ar prašė? Tavęs, blet, tik paklausė – kurio lauki ir viskas. Tai ir atsakyk kaip priklauso: to ir ano, gerbiamas viršininke. Supratai?
Senis. Nevisai. Nelabai man suprantamas jūsų įniršis.
Gaisrininkas. Aš, blet, buvau senas milicininkas, dabar esu senas gaisrininkas ir tu manai, kad gali man dūchinti visokias nesąmones, manai, kad aš tavęs neperkandau, tu nususęs inteligente? „Prašau netujinti“, aš tave, blet, taip patukinsiu, kad šikna užsirauks. Kokį gaisrą čia mėginai organizuoti, ką?
Senis. Aš tik popierius sudeginau, kad šiukšlių dėžė laisvesnė būtų.
Gaisrininkas. Popierius. Ar prašė kas? O jei gaisrą būtum sukėlęs? Ar daug čia reikia, kai taip karšta? Žiežirba tik pliast ir rūksta visa Lietuva. Tu šito nori, visą Lietuvą, blet, sudeginti sumanei, ką? Rūkai viešoj vietoj, žaloji gamtą ir terši orą. Ką gali atsakyti?
Senis. Atsiprašau.
Gaisrininkas. Atsiprašau. Dokumentus rodyk. Galiu uždaryti tave visam laikui, nė šuo nesulos, ot taip. Tu manai mano kepenys sveiki ar inkstai? O gal tu galvoji, kad mano plaučiai kaip banginio? Tu matai, kad aš ne jaunuolis, aš buvau senas milicininkas, o dabar esu senas gaisrininkas, tai kokia, blet, gali būti mano sveikata, kaip tau atrodo? O dar nervai. Taip, ką mes čia turim, Juozas Chuisasys.
Senis. Ne, atleiskit ten parašyta Juozas Degesys.
Gaisrininkas. Pats matau, skaityt moku. Chuisasys. Į mane taip kreipiasi. Vienas toks pirdžius. Mano vardas Stasys, tai jis, parazitas, išdarko mane. O ką aš galiu padaryti? Chuisasys, ir aš turiu tylėti, nes pirma – jis suaugęs bernas, visa galva aukštesnis už mane, jei norėtų bet kada ataustų, o antra – jo mama banko vietinio skyriaus viršininkė ir visi jos klauso, net seniūnas. Be reikalo neišėjau į pensiją, kai keitėsi valdžia.
Senis. Dabar suprantu, kodėl tamsta toks piktas.
Gaisrininkas. Bybį tu supranti. Duok cigaretę. Nieko tu nesupranti. Anksčiau buvo jaunystė ir visa kita. O dabar tik laukiu, kada stipsiu. ( Godžiai užsirūko.) Algos nė šiknai nusivalyt neduoda ir chaltūrų nebandyk jokių. Stipk badu. Palaitis chujaitis, telyčėnas bybičėnas, visi jie vienodi. Eina jie nachui. Dabar tu, sakyk, kokio bybio čia sėdi?
Senis. Autobuso laukiu.
Gaisrininkas. Kokio, blet, autobuso, tu trenktas? Nematai, kad čia nėra stotelės? Kas tau leido čia viską sutvarkyti? Žinai, kad klaidini visuomenę, dezinformuoji? Ateis kokia bobutė, pamatys, kad viskas sutvarkyta, pamanys, kad autobusą paleido, atsisės čia laukti, lauks lauks ir numirs. Kas tada atsakys? Čia nėra autobuso, nėra stotelės, supratai?
Nuplėšia tvarkaraštį, logotipą ir sumeta viską toli į žoles.
Gaisrininkas. Ir tu pats laukdamas čia nustipsi. Rėks tada seniūnas bybūnas: „Lėk, Stasy Chuisasy, nukrapštyk ten kažkokį numirėlį nuo stotelės, priskreto, visą vaizdą gadina“. Kai šuo ar katė pervažiuota guli ant kelio, tai mane siunčia tvarkyti. Tu nesistebėk, kad gaisrininkui tokius darbus paveda. Nebuvo kito etato, tik gaisrininko, nors jokios gaisrinės arti nėra ir gesintuvai tik trys visam miestelyje, net nežinau, ar veikia, bet etatas yra, tai sako užimk jei nori. Tai kad be darbo nesėdėčiau ir siunčia kur papuolė, dviratį į dantis ir valiai per dieną šimtą kilometrų, po visą guberniją. O tu sakai „autobuso laukiu“. Nėra čia autobuso, tik aš ir mano dviratis. Ar aš tau panašus į autobusą?
Senis. Ne.
Gaisrininkas. Taigi, varyk į pagrindinį kelią, ten tikrai kas nors pavėžės.
Senis. Ačiū, aš čia palauksiu.
Gaisrininkas. Ne, nu tu tikrai durnas, seni. Arba sumąstei kažką negera, milicininko širdis jaučia, rezgi kažkokią šunybę, ne kitaip. Juozas Chuijuozas, taip? Palauk, aš tuoj. Patikrinsiu per kartoteką.
Senis. Netikrinkit.
Gaisrininkas. O kiek duosi? Šimtą. Cha cha cha. Juokauju. Duok du girėnus-bybėnus ir atnešiu samanų. Paplepėsim kaip du chuijuozai.
Senis. Ne, tikrai galiu duot šimtą, man negaila.
Gaisrininkas. Kodėl negaila? Ką rezgi, Chuijuozai? Papirkti nori tarnybos metu pareigūną? Ką sumislijai, senas iškrypėli? Lietuvą padegsi? Žiūrėk man. Gerai, duok tą, kas ten ant jo pavaizduota, niekada nesu matęs, tiek man niekas neduoda, tik tuos pyderiukus iš Lituanikos. Ačiū. O, Daukantas, matai, dabar žinosiu. Protokolo šį kartą nerašysiu, apsiribosiu žodine pastaba, bet jei dar kartą dūmus leisi, tai kalba bus kita.
Sakyk, nematei čia mergiotės, nors žinau, kad negalėjai matyti. Pabėgo iš globos namų mergpalaikė, seniūnas prašė pasidairyti, kai važinėsiu po apylinkes. Bet čia ji neis, greičiausiai į autostradą pasidavė, ko jai čia eiti, autobusai nevaikšto, tačiau kaip senas milicininkas turiu patikrinti visas versijas, net ir neįmanomas.
Senis. O jei pamatysiu, ką su ja daryti? Suimti?
Gaisrininkas. Nepamatysi. Neis ji čia. Suimti? Nežinau, ar verta. Jei bėga vaikas, tai vadinasi nėra jai gera ten. Užsiplepėjau su tavim. Nelauk čia, eik kur nors, kol galų neatidavei.
Gaisrininkas nuvažiuoja. Senis lėtai atsikelia, nueina į žolę ir susirenka išmėtytas lenteles. Po to vėl jas gražiai sukabina ant stulpo. Sėdasi ir užsirūko. Bet prisiminęs gaisrininką, baimingai apsidairo ir rūko paslapčiomis, dūmus nuvaikydamas ranka.
Senis. Tur rur rur rur rūū (tai turi nuskambėti kaip: gera diena arba gera gyventi, kažkas panašaus). Tur rur rūū.
Išsitraukia mobilų telefoną, ilgai maigo, po to pakelia virš galvos, sukinėja į visas puses. Tada atsistoja, pasilipa ant suolo, ieško ryšio. Galiausiai nulipa, dar kartą ilgai spokso į telefoną, neatitraukdamas akių, galiausiai išmeta jį į šiukšlių dėžę.
Senis. Vis tiek jau nebeturiu kam skambinti.
Tada išsiima iš kuprinės mažą, delno dydžio, sulankstomą turistinę spiritinę viryklę, įdeda dvi sauso spirito tabletes, jas uždega ir uždeda ant viryklėlės metalinį puodelį, į kurį pripila truputį vandens iš plastikinio butelio. Įberia žiupsnelį kavos, laukia kol užvirs.
Senis. Rami vieta. Ir žmonių mažai. Dabar tokių vietų daug nerasi. Visur tik statosi, kuriasi, atrodo, kad gyventojų sparčiai daugėtų. O juk taip nėra. Mieste daugybė tuščių butų neparduotų stovi. Kas užsienyje laimės ieško, kas mirė. Arba kiti meta gyvenimą mieste, džiaugiasi jaukų kampelį radę, tikisi apsiraminti atokioje vietoje. Bet pasistato namą, o dar blogiau pasikviečia draugus ir stato iškart kelis namus, susikrausto, įsikuria, gimdo vaikus, gyvena, švenčia, po to jau ir pavydas netrukus šalia apsigyvena, pykstasi, nepasidalija žeme, žmonomis, kaltina vieni kitų šunis, vaikus, tie irgi auga amžinoje karo atmosferoje, iš mažens išsiugdo neapykantą kaimynams, ir jau nėra ramybės. Vieta pažymėta nesantaika. Visur, kur tik žmonės apsistoja, dingsta ramybė. O net jei ir be kaimynų gyvena, tai ilgainiui savi vaikai suėda. Paskui likę vieni tarpusavyje didžiausi priešai tampa, tėvų palikimo nepasidalina. Ir taip toliau, nenutrūkstama grandinė.
Kava užverda. Su nosine atsargiai nukelia metalinį puodelį, užpučia ugnį ir sulanksto turistinę viryklėlę.
Senis. Tik kai vieną dieną mirti yra pasirengę suvokia, kad veltui gyvenimą iššvaistė, pinigų į aną pasaulį pasiimti negali. Ech, Justinai, nemanyk, čia aš taip pat ir apie save.
Grįžta mergaitė.
Mergaitė. Oho, tikra kava?
Senis. Taip. Nori?
Mergaitė dairosi, ieško akimis virdulio, paskui paima puodelį.
Mergaitė. Bet iš kur? Čia nėra jokio automato. (Gurkšteli. Senis juokiasi.)
Senis. Paaugsi, daug ko pati išmoksi.
Mergaitė. Skani. (Grąžina puodelį seniui.) Vėl su savimi kalbatės?
Senis. O su kuo daugiau man kalbėtis. O tu ko grįžai?
Mergaitė. Juk sakiau, kad grįšiu.
Senis. Bet tavęs ieško.
Mergaitė. Čia neieškos. Ieškos autostradoje. Ei, o iš kur jūs žinote?
Senis. Juk sakiau – ieško. Visur ieško, ne tik autostradoje.
Mergaitė. Ką jūs pasakėt?
Senis. Nieko.
Mergaitė. Tai gerai. Atsilygindama negriausiu vėl tos sušiktos stotelės.
Senis. Ei, mergaite, ar tu jau gali taip kalbėti?
Mergaitė. O kodėl ne? Manot tik jūs suaugę viską galit?
Senis. Būtent taip aš ir galvoju.
Mergaitė. Tai galvokit iš naujo, jūs apsirikot. Man reikia pinigų.
Senis. Tai nepateisina tavo tono. Pinigų reikia visiems, bet dėl to žmonės nepradeda draskyti vieni kitiems akių.
Mergaitė. Tikrai? O aš pastebėjau, kad vien tik dėl pinigų žmonės ardosi, išsidirbinėja ir visa kita. Dėl ko dar?
Senis. Galėčiau oponuoti...
Mergaitė. Negalit kalbėti normaliai? Juk sakiau.
Senis. Taip, atleisk. Galiu tau paprieštarauti, manau, kad varomasis ... tai yra, svarbiausias dalykas pasaulyje yra meilė.
Mergaitė. Skiedžiate kaip koks išsibezdėjęs šiknius. Juk toks nesate? Mano tėvai taip mane mylėjo, kad paliko močiutei, o patys išdulkėjo į Londoną, kaip manot ko? Teisingai, pinigų. Štai jums ir atsakymas.
Senis. Bet jie grįš.
Mergaitė. Būtinai, tik neaišku kuris pirmas prisimins mane, nes ten jie iškart išsiskyrė.
Senis. Suprantu tave.
Mergaitė. Nieko jūs nesuprantat.
Senis. Na gerai, aš nieko nesuprantu, tai ko tu iš manęs nori?
Mergaitė. Man reikia pinigų.
Senis. Ir tu manai, kad aš turiu tau jų duoti?
Mergaitė. Taip, o kas kitas, daugiau nieko čia nematau.
Senis. Bet aš tau jau daviau.
Mergaitė. Tai buvo tik penki litai, o man reikia pinigų.
Senis. Kur aš tai jau girdėjau? A, lygiai taip elgėsi mano sūnus. Miręs.
Mergaitė. Kada jis mirė?
Senis. Vakar.
Mergaitė. Vakar mirė, o jūs čia sėdite lyg niekur nieko, stotelėje, kurioje niekada nesustoja joks autobusas. Jūs originalas. Nuo ko jis mirė?
Senis. Nuo manęs. Aš jį nužudžiau.
Mergaitė. Nejuokinkit. Taip ir patikėjau. Jūs visai nepanašus į žudiką.
Senis. Pasirodo kartais žmogus sugeba padaryti tai, ko iš jo niekas nesitiki, net jis pats.
Mergaitė. Na gerai, nužudėt, nors nė velnio jūs nenužudėt, tai ko nebėgat, nesislapstot, ko sėdite šitoj skylėj?
Senis. Pati sakei, čia niekas neras, neieškos. Gera vieta. (žiūri į namą)
Mergaitė. Tas namas? Bet ten niekas negyvena. Išvis čia aplink nėra žmonių.
Senis. Todėl ir sakau – gera vieta.
Mergaitė. Na, aišku, žmonės durniai, jūsų nesupranta, todėl reikia juos žudyti. Ne taip?
Senis. Ne, aš taip nesakiau. Tiesiog kartais žmonės vargina.
Mergaitė. Ir todėl norisi nuo jų pabėgti. Papasakokit smulkiau.
Senis. Kaip nužudžiau? Trenkiau taburete per galvą, jis ir nuvirto.
Mergaitė. Už ką?
Senis. Dėl pinigų, kaip pati sakei – viskas dėl pinigų. Tik ne man jų reikėjo, jam.
Mergaitė. Kur tai įvyko?
Senis. Žinai, eik iš čia. Ir taip daug pasakiau.
Mergaitė. Man taip pat reikia jūsų pinigų. Tai ką, ir mane nužudysite?
Senis. Kodėl mano, kodėl ne kieno nors kito?
Mergaitė. Todėl, kad kieno-nors-kito čia nėra.
Senis. Ir kam tau reikia pinigų?
Mergaitė. Vaistams, aš sunkiai sergu. (Mergaitė pastebimai dreba.)
Senis. Klausyk, turiu paracetamolio, jis nuo temperatūros...
Mergaitė. Velniop paracetamolį, geriau duokit man šimtą litų. Arba du šimtus. O geriausia atiduokit viską, ką turite. Autobusai čia nevažiuoja, tad pinigų jums neprireiks. Viską, tada aš jūsų neįskųsiu.
Senis. Neįskųsi dėl ko?
Mergaitė. Kad nužudėt savo sūnų.
Senis. Tu juk tuo netiki.
Mergaitė. Visai nesvarbu tikiu ar ne. Kas man darbo, jei žmonės nori, tegul žudo vienas kitą, manęs tai neliečia. Dabar, tiesą sakant, jau tikiu. Jūs tipiškas serijinis žudikas, štai kas jūs, ir aš apie tai pranešiu. Tai labai paprasta.
Senis. Tai buvo savigyna. Tu nieko nesupranti. Jis būtų mane pribaigęs.
Mergaitė. Visą šitą šlamštą galėsite skiesti policijoje, jie gal patikės, o man neįdomu.
Senis. Aš neturėjau pasirinkimo.
Mergaitė. Vargšas berniukas jau nebegali jums atsikirsti...
Senis. Tam berniukui keturiasdešimt dveji.
Mergaitė. Toks senas? Tai kiek gi jums tada?
Senis. Truputį daugiau.
Mergaitė. Aišku, keturiasdešimt dveji su puse.
Senis. Taip, būtent tiek man ir yra.
Mergaitė. Bet gi mes ne apie tai susirinkom pakalbėti. Jūs netausojat mano brangaus laiko.
Senis. O apie ką, primink.
Mergaitė. Apie pinigus. Jūs turėtumėt gerti kažką nuo sklerozės, bilobilą pavyzdžiui.
Senis. Gerai, aš tau duosiu šimtinę, tik palik mane ramybėj.
Mergaitė tyli, stebi, o senis krapštosi kuprinėje. Išsitraukia į laikraštį suvyniotą paketą. Ištraukia iš jo dvi penkiasdešimtines. Ištiesia mergaitei, ji čiumpa ir susikiša į kelnaites.
Mergaitė. Mačiau ten daugiau turit. Mano informacija verta didesnių pinigų.
Senis. Kokia informacija?
Mergaitė. Nevaidinkit kvailio. Už ką šituos pinigus davėt? Kad tylėčiau ir jūsų neišduočiau. O dabar dar pranešiu, jog bandėt nupirkti mane saldainiais.
Senis. O žinai ką, eik ir pranešk. Man vis tiek nėra kur eiti.
Mergaitė. Bet čia irgi nepasiliksite, tiesa? Duosite cigaretę?
Senis (atkiša). Čia negalima rūkyti, padegsi Lietuvą.
Mergaitė (užsitraukia). Kas taip pasakė?
Senis. Nesvarbu. Aš ir nepasiliksiu, tik sulauksiu savo autobuso.
Mergaitė. Nebent jūs jį nusipirktumėt. autobusą.
Senis. Palauk, tu sakei, kad tave paliko močiutei, tai kodėl tu dabar globos namuose?
Mergaitė. Močiutė mirė. Prieš pusmetį. Tėvai nieko nežino, nes aš nežinau, kur pranešti. Niekas nežino, kur jie. Jie daugybę kartų keitė gyvenamas vietas ir niekada nesirūpino pranešti apie jas. Patys kartais paskambindavo į močiutės butą, bet kai močiutė mirė, butą už skolas perėmė savivaldybė. Didelės skolos vilkosi.
Senis. Tada vargu, ar tau derėjo bėgti. Juk neturi kur bėgti?
Mergaitė. Ar jūs buvote globos namuose? Ar jūs laukėte dienų dienas tėvų, naktimis užmigt negalėdavote, tada išeidavote į kiemą, ant sūpynių, jos taip girgžda, naktį po visą apylinkę girdisi; ir tada ateina pas tave tokie iš berniukų aukšto, vyresni, sako gal parūkysi, o ką aš, aš noriu patikti, nenoriu, kad pagalvotų apie mane, jog aš kokia mažvaikė, nes jie faini, jiems gal po šešiolika. Paskui taip kas naktį. (Pauzė.) O vieną kartą jie pasiūlo žolės, paskui... paskui dviese... bet man tai patiko ir mes pakartojam dar, kol išgirstu, kad jau visa mokykla skamba: čiulpikė eina. Ar jums taip buvo? Bernai praeidami siūlo pačiulpti, mokytojai nereaguoja, apsimeta, kad negirdi – turiu pasilikti? Na, bent jau kol kas, manau, kad derėjo bėgti. Juk šimtą litų aš jau turiu, ištraukit iš to sušikto laikraščio dar tiek ir aš eisiu.
Senis. O tu neik, man visai gerai čia su tavim sėdėt.
Mergaitė. Ir kiek jūs ruošiatės čia būt?
Senis. Nežinau.
Mergaitė. Kol supakuos?
Senis. Kol atvažiuos autobusas.
Mergaitė. Vėl tas pats. Kaip man tai atsibodo. (numeta nuorūką. Senis pakyla ir koja ją užgesina. Po to pakelia ir nuneša iki šiukšliadėžės.)
Mergaitė tuo metu prišoka prie senio kuprinės.
Senis. Ei, palik.
Mergaitė su kuprine užlenda už medžio. Senis puola prie jos, bet ji staiga išlenda visa nuoga.
Mergaitė (klykia). Neliesk, nedrįsk, pedofile prakeiktas. Gelbėkit!
Senis. Nutilk, niekas tavęs nepuola. Grąžink kuprinę.
Mergaitė. Žmonės, gelbėkit, prievartauja! (užšoka ant senio ir ima daužyti jį kumščiais. Senis ginasi, tada ji įkanda jam į ranką.) Gelbėkit, S.O.S., prievartauja!
Senis. Paleisk, paleisk mane, girdi, niekas tavęs neprievartauja. (Šaukia.) Ji meluoja, aš jos neprievartauju!
Mergaitė. Atiduok pinigus, pinigus atiduok, senas kvaily. Gelbėkit!
Senis nustumia nuo savęs mergaitę, ta krenta ir atsitrenkia galva į medį, susmunka ir lieka gulėti.
Senis. Niekas tavęs neprievartauja. Melagė! (Sunkiai atsidūsta). Kokia bjauri mergiotė. Ir jau rūko, tokia jauna.
Užeina už medžio ir pasiima savo kuprinę. Atsisėda ant suolo, išsitraukia iš kuprinės cigaretę, užsirūko.
Senis. Pats laikas būtų man mesti. (Įtraukia kelis dūmus, po to atsisuka į mergaitę.) Ar labai užsigavai? Kelkis. Ir apsirenk, negulėk nuoga. (Pauzė.) Prievartauja. Ir sugalvok tu man. Filmų prisižiūri, televizijų visokių. Ar aš tau panašus į iškrypėlį?
Baigia rūkyti, tada vėl grįžteli į mergaitę.
Senis. Ei, ar girdi? Apsimeti? (Pauzė.) Po velnių! (Prieina, bando pakelti. Paskui paleidžia.) To betrūko. (Pabando surasti pulsą.) Kasdieną vis po vieną.
Nuplėšia stotelės logotipą ir tvarkaraštį, numeta į žoles.
Senis. Ką aš darau (juk tai jos neprikels)? (Pažiūri į laikrodį.) (Dar) dvi valandos.
Ima tuštinti šiukšlių dėžę. Ji gili, įleista į žemę.
Senis. Ir reikėjo čia tau. Negalėjai prie ko nors kito prisikabinti?
Tempia mergaitę ligi šiukšliadėžės. Pakelia ją žemyn galva, bet apsigalvoja. Išima iš kuprinės tualetinio popieriaus ruloną, priglaudžia prie šonų mergaitės rankas ir popieriumi ją apvynioja.
Senis. Man ir sekasi. Vakar sūnų... Klausei už ką nužudžiau. Lyg aš norėjau, kaip ir dabar su tavimi (rodos nestipriai stumtelėjau), ir tam tik lengvai tvojau taburete, kad tuo metu atsikabintų. Nemaniau, kad jam tiek užteks. Matyt, pataikiau į smilkinį. Tau irgi, turbūt, ten pat teko. (Kiša ją į šiukšliadėžę.) Pažiūrėk į ranką kaip įkandai. pasiutai ar ką? Aš prie tavęs net nesiliečiau – Bet tu ir ilga.
Pagrūda ją, bet galva vis tiek kyšo. Tada sukiša į šiukšliadėžę išimtas šiukšles, aplink galvą sustato plastikinius butelius.
Senis. Atleisk, kad taip išėjo. Turbūt man taip lemta į pabaigą gyvenimo žmones užmušinėti. Tau patogu? (prisimena kažką, užeina už medžio ir atsineša mergaitės rūbelius, kelnaitėse randa savo banknotus, pasiima juos ir įsikiša į kišenę, o rūbelius sudeda ant mergaitės galvos, paslepia jais mergaitę.) Tau tų pinigų jau nereiks, man irgi ko gero jau nereiks, bet palikti gaila – Nereikėjo tau mane reketuoti. atleisk. Su sūnum irgi negerai išėjo. O kaip viskas prasidėjo? – Vieną auginom, vėlai susilaukėm, tai visaip lepinom. ant savo galvos. Bet mokslus baigė ir merginą parsivedė. anūkai gimė – Tada ir prasidėjo. įklimpo į lošimus. Nežinau kodėl, mes niekada nelošėm, matyt, draugai įtraukė. Pradėjo dinginėti daiktai, apie pinigus jau ir nekalbu, atlyginimo neparnešdavo, mes sūnaus šeimą išlaikėm, bet ir ta vieną dieną išėjo. Sūnus to beveik ir nepastebėjo. retai sugrįždavo namo, o jei ir grįždavo visada girtas, agresyvus. Žmona neatlaikė, išėjo, ta prasme, susirgo ir mirė. Laidojau vienas, Justinas tik po savaitės užsuko pinigų, pasakiau mamos nėra. jis atsakė ką gi, jam jos ir nereikia, tik šimtą litų norėjo gauti. pažįstamas, atseit, gerą darbą pasiūlė, tai turi išvaizdą susitvarkyti. Padaviau jam pinigus ir pasakiau, kad mama mirė, jis išskubėjo nusijuokęs, tavo ir juokai, seni. Paskui ilgai nesirodė, gal pusę metų. Pasakė, jei mamos nėra, tai pas tave pagyvensiu, kad tau nebūtų liūdna – Be reikalo įsileidau, nors jis ir neklausė, įėjo ir viskas. Pasakyt nieko negalėdavau, tuoj: tylėk, seni. Linksmai gyvenom, ir į kailį dažnai gaudavau, ir draugų visokių prisižiūrėjau, pensiją visą atimdavo ir daiktus iš namų nešė. Būdavo. jau kurį laiką lyg ir susitvarko, bet ilgiau mėnesio neištemdavo. Neištvėriau aš, pabėgau prieš trejus metus. Nesakiau nei kur, nei kas. Įsikūriau globos namuose čia netoliese. Pensiją susitvarkiau, kad į vietą pristatytų. Vis tik sužinojo, jau ir pamiršęs jį buvau. vakar. Atsibeldė pinigų. butas prarastas, vienintelė aš jo viltis. Kai atsisakiau duoti, ėmė mušti – Tada ir trenkiau kėde.
Įeina senutė. Apsidairo. nustebusi, kad stotelėje kažkas yra. Apsigręžia, pastovi. lyg ketintų nueiti. po to ryžtingai apsisuka ir prieina prie suolo.
Senutė. Sveiki.
Senis. Nepatarčiau sėstis, suolas netvirtas.
Senutė. Bet tamsta sėdi. Pasisveikinau.
Senis. Bet dviejų gali neišlaikyti. Aš tą turėjau omenyje.
Senutė. Bet kokie nemandagūs dabar žmonės, ir kodėl taip?
Senis. Labas. gražiausia. Ir kodėl tik susitikę žmonės pirmiausiai ieško progų susipykti?
Senutė. Visai aš neieškau, tik pastebėjau, kad tamsta neatsakei į mano pasisveikinimą.
Senis. O dieve, tai dabar dėl kažkokio labuso negalėsiu ramiai laukti autobuso? Tarp kitko, aš pasakiau labas.
Senutė. Taip, bet tai nebuvo pasisveikinimas, jūs pasakėt: „Labas. gražiausia.“ Su ironija, tai jokiu būdu nėra pasisveikinimas.
Senis tyli.
Senutė. O ką, dabar jau vaikšto autobusai?
Senis. Ne. iš tikrųjų tai eismas nutrauktas, todėl autobusai nei vaikšto, nei važiuoja.
Senutė. Tai ko jūs tada sėdit? ko laukiat?
Senis. Veikti neturiu ką, tai galvoju pasėdėsiu, gal ateis kokia įkyri moteriškutė ir išpasakos man visą savo gyvenimą. arba dėl Seimo padejuos. Labai mėgstu klausytis.
Senutė. O atrodai tamsta kultūringas, bet elgiesi – tai atsiprašau. Pats ieškai progų susipykti su pirmu pasitaikiusiu žmogumi.
Senis. Aš ieškau?
Senutė. O kas dar? daugiau nieko čia nematau.
Senis. Pirmiausiai – pati įsibrovei į mano teritoriją, toliau –...
Senutė. Tamstos teritorija? maniau čia stotelė.
Senis. Buvo stotelė, buvo. dabar čia ... velniai žino kas.
Senutė pastebi žolėje logotipą ir tvarkaraštį. Atneša juos.
Senutė. Gal pakabintumėt šituos ir vėl bus stotelė, tada ir aš galėsiu čia sėdėti.
Senis. Ko sėdėti?
Senutė. Laukti autobuso.
Senis. Bet gi autobusai čia nevaikšto.
Senutė. Tada gal važiuoja.
Senis. Nevažiuoja.
Senutė. Iš kur jūs žinot? ar senai čia sėdit?
Senis. Kokią valandą.
Senutė. Na matot, kai pasėdėsit dešimt valandų, tada ir galėsit spręsti, o dabar jūs žinot lygiai tiek, kiek ir aš. Tai padėsit pakabint?
Senis. Su malonumu. jau trečią kartą.
Senutė pastebi šiukšliadėžę.
Senutė. Oo, kas gi ten? gal kas vertingo.
Senis. Jokiu būdu (užstoja kelią). Tai mano.
Senutė. Jūsų? tai kodėl šiukšlinėje?
Senis. Aš gi sakiau – nieko neliesti, čia viskas privatu.
Senutė. Nuo kada? visada šioj šiukšliadėžėj pasirausdavau.
Senis. O dabar eik kitą susirask. aš pirmas atėjau.
Senutė. Na gerai, gerai. Žmonėm dabar sunku pragyventi, tai ir šiukšliadėžėmis nepasidalina. Jeigu tamstai kas netiktų, tai man perleisk, gerai? gal man pravers.
Senis. Aha, bėgu, griūnu.
Senutė. Ten tikrai bus kas nors gero.
Senis. Kodėl?
Senutė. Aš jaučiu. nes niekada dar čia nieko gero nebuvo. turi gi vieną kartą kažkas būti.
Netikrinsit?
Senis. Taigi dabar kitą darbą turiu. (Senis vėl akmeniu tvirtina lenteles.)
Senutė. Galiu aš pažiūrėti, nebijokit nieko nepaimsiu.
Senis (užėjęs už jos). Ištiesk, susimildama, trumpam savo rankas už nugaros. (Išsijuosia iš kelnių diržą.)
Senutė. O kam?
Senis. Taip reikia, čia toks žaidimas. kai ką įdėsiu vertingo.
Senutė. Aa, vertingo, tai prašau. Tik svarbu, kad nebūtų sunkus daiktas... ei, ką jūs darot?
Senis suriša jai diržu už nugaros rankas, po to viena ranka prilaikydamas kelnes, kurios akivaizdžiai smunka, paveda senutę už medžio ir pasodina ant žemės.
Senis. Čia bus patogu: pavėsis, žolytė. Gali papasakoti kokią istoriją. arba numik valandėlę. Jei bus autobusas, aš pažadinsiu. Tik nenumirk, susimildama, dar vienos mirties šiandieną man būtų per daug.
Senutė. O kas dar mirė?
Senis (maudamasis kelnes. lieka tik su baltais šeimyniniais. jie nepriekaištingai išplauti, atrodo kaip nauji. kelnes užmeta ant šiukšliadėžės). Ai, vakar sūnus mirė, šiandien mergaitė viena.
Senutė. Pamanyk tik, tai kas jai buvo?
Senis. Nesuprasi, ėjo ėjo... ir atsitrenkė į medį, į gumbą, matyt, pataikė (čiupinėja tuo metu medį, randa tokį gumbą, apie kurį pasakoja) su smilkiniu ir kaput.
Senutė. Akla kiba?
Senis. Nesuprasi.
Senutė. Tai kur ji dabar?
Senis. Šiukšliadėžėj.
Senutė. Į šitą medį, reiškiasi, atsitrenkė? Tai todėl neleidai man pasiknisti. O kodėl nepalaidojai, žmoniškai, su visa pagarba?
Senis. Pats nežinau.
Senutė. Nesuprantu. O sūnus kur? Irgi šitoj šiukšliadėžėj?
Senis. Ne, jis kitur. į kėdę atsitrenkė.
Senutė. Vis jum kas nors atsitrenkia. Gal jūs plėšikas?
Senis. Taip, žinok aš plėšikas. (Toliau kabina lenteles.)
Senutė. Bet aš nieko neturiu. O iš pažiūros toks kultūringas pasirodėt. Lengva dabar apsigauti, išorė apgaulinga. Man mama visada sakydavo: žinok, Miliut (tai mano vardas, o koks jūsų? Senis: Juozas. Juozas? mano vyras, amžinatilsį, buvo Juozas), jei tik gražus, sakydavo, tai būtinai apgaus. Aišku, nenoriu pasakyti, kad jūs gražus, nors išvaizdus, ką čia ir slėpti, bet gražus jūs gal jaunas buvot. aš irgi tada nieko sau mergina buvau. Bet mano Juozas tai nebuvo gražuolis, užtai mokėjo viską – ir radiją sutaisyti, ir tvorą pastatyti. Visi nešdavo jam savo gavarilkas remontuoti. Dabar namie viena nusprogo, tai tik ta kur virtuvėj pakabinta dar eina, radijo taškas vadinasi. Tai va. apie ką aš čia? aa, žinokite, ponas plėšike, aš nieko neturiu, negi tą radijo tašką imsite?
Senis. O kodėl ne? kaip tik taško man ir trūksta.
Senutė. Oi, negąsdinkite manęs, ponas Juozai. tai kaip aš be radijo? kaip be rankų. Jau geriau tą sugedusią imkit, susitaisysit ir bus kaip nauja, mano Juozukas tai mokėjo tokias sutvarkyti. Gal ir jum, sakau, pavyks?
Senis. Tu pati kaip radijo taškas. Išjungsiu trumpam (paima iš kuprinės obuolį ir sugrūda Senutei į burną). Norisi ramybės.
Atsisėda ant suolo ir užsirūko.
Senis. Aš tuoj išvažiuosiu, o tada tu galėsi eiti. Nėra man čia kas veikti, nors vieta gera, man patiko. tokia rami, aišku, kai niekas nedrumsčia tylos savo tarškėjimu. Bet du žmones čia nužudžiau per dvi dienas, dar nežinia, ar tu nesugalvosi galų atiduoti, tada bus trys aukos. Kaip galėčiau čia pasilikti? Nelaiminga man ši vieta, o galvojau visam laikui čia pasilikti. Ne, geriau kitos pasiieškosiu. Juk turi dar būti kur nors man skirta vietelė, kaip manai?
Senutė pasimuisto už medžio.
Senis. Kita vertus, jeigu ir mirtum, nebūtų didelis nuostolis. Turbūt, vargiai kas ir pasigestų. gal net pasakytų: ačiū dievui, pagaliau. Kaip manai?
Senė pasimuisto.
Senis. Taip, niekas nepasigestų. Niekam mes seniai nereikalingi – Patikėk, aš ir pats visai nieko prieš būčiau mirti. artimųjų neturiu, draugų irgi. Va, tik autobusas atvažiuos ir išvyksiu į savo mirties vietą.
Sugrįžta gaisrininkas. Paguldo dviratį į žolę, pats prisėda prie Senio.
Gaisrininkas. Aaa, Chuijuozas, dar vis lauki? Aš gi tau sakiau: autobusai čia nekursuoja.
Netikėjai, nereikia. Atnešiau tau grąžą. Žinai, man tiek pinigų nereikia. nors aš ir senas milicininkas buvau, bet ne svoločius – Butelį paėmiau, užkąsti truputį. iš viso dvidešimt litų išleidau, kitus pasiimk. Pirkau, aišku, pigiausią, tikiuosi neužpyksi. Juk išgersi su manim, ane? Ė, o kodėl tu be kelnių? karšta?
Senis. Na taip, ... prisišlapinau truputį.
Gaisrininkas. Tikrai? Aš vaikystėje ilgai į lovą variau, dėl to ir į milicininkus stojau, maniau, kad milicininkai neapsimyža, bet... ai, už tai dabar mėgstu atsigulti į vonią (na būk sveikas, po truputį pilu, kad ilgiau užtektų, gerai?) ir apsimyžu kiek telpa. Va taip guliu ir varau. kaip gera, negaliu apsakyti. Aišku, paskui gi nusiprausiu, bet tas gulėjimas apsimyžus, taip jaudina, vaikystę primena. Tu irgi mėgsti į kelnes pavaryti?
Senis. Ne, aš tiesiog apsiliejau. vandeniu.
Gaisrininkas. Tai tu neapsimyžai? o aš galvojau. Tu gerk gerk, neuostyk. Žinai, aš kartais nebesuprantu viso šito, na supranti, gyvenimo ir panašiai, ką toliau daryti, kaip turiu gyventi. Štai guliu vonioje apsimyžęs, taip gera, lengva, aišku, bet praeina penkiolika minučių, vanduo atvėsta, turiu lipti. Ir tada vėl neaišku, o ką turiu daryti, kur eiti, kam aš čia, kokia mano paskirtis, supranti?
Senis. Nevisai.
Gaisrininkas. Na kaip gi, Chuijuozai, kaip tu nesupranti, juk ten gyvenimas. Jį reikia nugyventi. O kaip, o kodėl. Nėra jokio paaiškinimo. Išlipi iš vonios ir tave iškart užgriūna tas gyvenimas. Čia tik ką nerūpestingai gulėjai, o dabar štai turi kažką nuveikti. O ką? Kas pasakys? Niekas. niekas nepasakys, pats turi susigalvoti. Aišku, gali tradiciškai medį pasodinti, namą pastatyti – Manai aš negaliu? galiu, bet kas iš to, kam man tas medis, pilna aplinkui, kartais kai girtas einu, tai net perdaug jų, vos kelią namo surandu. arba jei nesurandu, tai čia pat po medžiu išsimiegu. Vaiką užauginti? bet kam? Kad šitie ponai jį išnaudotų, kur dabar valdžioje sėdi? Kad dulkintų kaip mane arba bet kurį paprastą pilietį? Ir vadintų Stasy Chuisasy. Matai, Chuijuozai, viskas ne taip paprasta, kaip vonioj gulėti. Kiek klausimų tau pakiša tas gyvenimas. Gerai, pats įsipilsiu. Būk sveikas.
Senutė. Stasy. Stasy Chuisasy, padėk.
Gaisrininkas. Po perkūnais, kas čia? Čia tu pirdžiau? Na palauk, atėjo tau paskutinioji.
Griebia nuo suolo lentą, nuversdamas ant žolės Senį, ir ja tvoja į kitapus medžio sėdinčią Senutę.
Gaisrininkas. Aha, gavai, pirdžiau, atsiėmei savo? Dabar žinosi kaip tyčiotis iš ... Ei, taigi čia Miliutė. kaip ji čia atsidūrė?
Senis. Tu ją užmušei?
Gaisrininkas. Iš kur aš galėjau žinot, kad čia ji, maniau, kad tas pirdžius. Kodėl tu man nepasakei?
Senis. Pamiršau.
Gaisrininkas. Net kai milicininkas buvau nieko nenužudžiau. O kodėl jos rankos surištos? Čia tavo diržas?
Senis. Mano. Priešinosi labai.
Gaisrininkas. Ką man dabar daryti?
Senis. Išgerk, aš jau išgėriau į tavo sveikatą.
Gaisrininkas. Išgėrei? tai įpilk tada, gal palengvės. Gal įgrūskim ją į šiukšlių dėžę?
Senis. Negalima, ji užimta. ten mergaitė. negyva.
Gaisrininkas. Kokia mergaitė?
Senis. Turbūt ta, kurios tu ieškojai. Dabar jau galėsi nebeieškoti, ji čia.
Gaisrininkas. Bet kaip ji mirė?
Senis. Buvo tokia pat nepakenčiama, kaip ir tas tavo pirdžius, kurį tu neva tai priplojai.
Gaisrininkas. Tu nori pasakyti, kad ją užmušei?
Senis. Taip, būtent tai aš ir mėginu tau pasakyti.
Gaisrininkas pripuola prie šiukšliadėžės, numeta rūbus, pamato mergaitę, atšoka.
Gaisrininkas. Kodėl ji nuoga? Kaip paaiškinsi?
Senis. Nieko aš tau neaiškinsiu.
Gaisrininkas. O ta senutė, sakai, priešinosi? (Galva rodo į tai, kad Senis be kelnių.) Tai gal tu kraštutinumų mėgėjas? Labai jaunos ir labai senos?
Senis. Nekalbėk nesąmonių, tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
Gaisrininkas. Gerai, tada aš dar išgersiu. Ta mergaitė, pasirodo, pabėgo, nes kažkokie berniukai reikalavo iš jos pinigų, šimto litų, šantažavo dėl kažko. Dabar vyksta tyrimas. Tau pasisekė, kad aš jau nesu milicininkas.
Senis. Man jau nebesvarbu. Vakar sūnus, šiandien mergaitė. Gali ir tą pensininkę ant manęs suversti, kad tau aiškintis nereiktų.
Gaisrininkas. O koks čia dar sūnus? Pala, pala, supratau. Dabar tik ką girdėjau, kad kažkoks girtuoklis globos namuose „debošą“ sukėlė, atseit jo tėvas jį užmušt norėjo, vertė namus aukštyn kojom, tėvo ieškojo, atvažiavo policija ir jį išsivežė. Tai čia vakar buvo. Tai tu iš tų namų, kaip aš iškart nesusiprotėjau?
Senis. Justinas, vadinasi, gyvas?
Gaisrininkas. Gyvas, dar ir koks gyvas, jei jau jį areštuot reikėjo. O tu jį nugalabyt norėjai?
Senis. Taigi, kad norėjau, bet dabar, manau, tegul sau gyvena, tik mane tegul ramybėj palieka. Tai tą pensininkę (Milė taip?) palieku ant tavo sąžinės, vis mažiau mane kaltė slėgs.
Gaisrininkas. Bet gi sakei – prisiimi? kaip čia dabar išeina, žodžio nesilaikai, Chuijuozai?
Senis. Taip ir išeina, nesilaikau. viskas keičiasi. tu gerk, kalėjime jau gal negausi.
Gaisrininkas. Oi, Chuijuozai, kartu sėsim, manai gerai tau ten bus?
Senis. Sėsi vienas, aš autobuso laukiu.
Gaisrininkas. Gerai, tada ir aš kartu. kartu bėgsim, tegul tik autobusas atvažiuoja. Grąžink man tada tuos pinigus, kur tau atidaviau, man pačiam jų prireiks. viskas keičiasi, Chuijuozai.
Senis (atiduodamas banknotus). Tai įpilsi ir man?
Gaisrininkas. O kaip gi. Žiūrėk, ką čia turiu (išsitraukia pistoletą). Makarovas, dar nuo milicijos laikų. Per tą suirutę, kai valdžios keitėsi, sakau, pasilaikysiu, mažu kada prireiks. Pasakiau, kad girtas pamečiau, tai jiems buvo tik pretekstas mane atleisti. O man ką, man irgi gerai, vis tiek būtų atleidę, tai dabar bent pistoletą pasilikau.
Senis. O kam dabar man rodai?
Gaisrininkas. Sakau, jeigu kas, atsišaudysim, septynios kulkos. Ech, reikėjo man tą „pirdžių“ vieną kartą nukepti, kaip durną karvelį, bet vis atidėliojau, sakydavau sau: dar ne dabar, dar palauk. Bet dabar, tegu tik pasirodo.
Pasigirsta mašinos gaudesys, sužviegia stabdžiai, per atidarytą langą bumsi rusiškas popsas. Po trumpos pauzės muzika prityla
(Gaisrininkas. Vilką mini, vilkas...)
ir balsas iš mašinos kreipiasi į Gaisrininką:
Ei, Stasy.
Gaisrininkas. Nu. ką?
Pirdžiaus balsas. Chuisasy. Che che, juokauju. Ką tu čia veiki?
Gaisrininkas. Šiaip, nieko.
Pirdžiaus balsas. Kodėl jis be kelnių? Jūs ką, berniukai, namais žaidžiat?
Senis. Varyk savo keliais, berneli. Autobusas kai atvažiuos, negalės per tave sustoti. Aš autobuso laukiu.
Užgęsta mašinos variklis, trinkteli durelės ir stotelėje pasirodo Pirdžius, aukštas, atletiškas jaunuolis.
Pirdžius. Tu ką, seni, alzheimerį pasigavai, koks autobusas? Autobusai čia šimtą metų nevažinėja, pasakyk jam, Chuisasy.
Gaisrininkas. Aš sakiau, bet...
Senis. Nušauk jį. dabar. tu gi norėjai.
Pirdžius. Ei, ko jūs ten šnibždatės? Kalbėk garsiai, Chuisasy.
Senis. Kaip kalbi, snargliau, jis už tave keturis kartus vyresnis.
Pirdžius. Ką aš girdžiu, berniukai, nemuškit, aš būsiu geras. (Prieina artyn.) Klausyk, kaubojau, ko tau čia reikia? Ieškai nelaimės ant savo šiknos? (nuplėšia nuo stulpo logotipus). Ir nereikia čia savo tvarkos įvedinėti, nebus autobuso, nebus. O kelnes kodėl nusismaukei? (Gaisrininkas. Aš sakiau tau apsirenk. Senis. Nieko tu man nesakei. Gaisrininkas. Sakiau.) (Pamato šiukšliadėžėj mergaitę.) Tu ką, vaikus prievartauji? Stasy, laikyk jį, sodink į mano mašiną.
Senis pagriebia iš Gaisrininko pistoletą. nukreipia į Pirdžių.
Pirdžius, Tu iš proto išsikraustei, seni. Padėk tą žaisliuką. Stasy, ko spoksai, atimk.
Gaisrininkas Juozai, ką tu darai, ar tau maža lavonų? Prašau, grąžink Makarovą.
ir
Senis (kalba vienu metu). Geriau keliauk su savo pirda, kol sveikas. Ir nedrįsk daugiau užkabinėti vyresnių.
Pirdžius. Tu tik pažiūrėk koks kaubojus. O ką, jei aš tau kojas sulaužysiu?
Senis. Žinok aš šausiu, perspėjimo į orą nebus.
Pirdžius. Chuisasy, ko spoksai, atimk.
Gaisrininkas. Pats atimk, aš neisiu, su juo menki juokai, jau du žmones patiesė.
Pirdžius. Na ką gi, seni, nuleisk ginklą, aš pasišalinu. (Eina į mašiną.)
Kurį laiką pauzė, po to užvedamas variklis ir mašina lėtai nutolsta.
Gaisrininkas. Be reikalo tu, Chuijuozai, jį užkabinai, nemanau, kad jis paliks mus ramybėj.
Senis. Tu gi norėjai jį nušauti, dabar buvo puiki proga.
Gaisrininkas. Na, negalima gi visko taip už gryną pinigą priimti. Be to, vieną kartą aš jam jau užvožiau šiandien, bent aš taip maniau, kad ten jis buvo, negalėjau antrą kartą už tą patį bausti – Per visą gyvenimą nieko nenužudžiau, o dabar nori, kad per vieną dieną du žmones nukepčiau.
Senis. Tu matai, jis pasuko į tą apleistą namą.
Gaisrininkas. Na, tai kas čia tokio? čia jo namas, tiksliau jo mamos. Po tėvų mirties jai tas namas liko, mėgino parduoti, bet kas čia pirks, kas kelsis į tokį užkampį.
Senis. Aš tai kelčiausi.
Gaisrininkas. Nieko čia gero. Tas pirdžius tave tikrai „dūchintų“, nepraleistų tokios progos.
Senis. Tai sakai jo motinos namas?
Gaisrininkas. Ji vietinio banko valdytoja.
Senis. O vyras?
Gaisrininkas. Koks vyras? Nemačiau jokio vyro. Ji niekada ir nebuvo ištekėjusi. Vaiką nuo kažko pasigavo, o su vaiku tai kas ją ims. Buvo išvažiavusi į kažkokį miestą, mokėsi, paskui grįžo, kai banko skyrius čia steigėsi. Vaikas tada jau paauglys buvo. Kažkoks nenormalus, mieste prisigaudęs visokių mandrybių.
Senis. Stotelę sutvarkysiu.
Surenka lenteles ir pritaisinėja prie stulpo. Gaisrininkas įsipila, išgeria (Gaisrininkas. Paimsiu tavo cigaretę. Senis. Aišku, imk.), užsirūko.
Gaisrininkas. Tu irgi išgerk, palik tą stotelę ramybėje.
Tuo metu nugriaudėja šūvis. Senis susmunka prie stulpo.
Gaisrininkas. Ot, velnias. Chuijuozai, kas tau? Pamiršau, kad tas pirdžius ten laiko savo medžioklinį. kiek kartų girdėjau jį varnas šaudantį. Parazitas. Chuijuozai, kaip tu, ar labai skauda?
Senis. Viskas gerai, Chuisasy, aš puikiai jaučiuosi. Tai ne iš to namo šovė, iš miško.
Gaisrininkas. Kaip tai ne iš to namo? ar tu durnas? miškas tai kitoje pusėje.
Senis. Sakau iš miško, palik tą namą ramybėje. Buvau aš jame kažkada, gyvenau kurį laiką, kai reviziją atlikinėjau šiame kolūkyje. apgyvendino mane ten, Saliutė jų dukra buvo, tada jai dvidešim dveji buvo...
Gaisrininkas. Nu taip, Salomėja, Salomėja – toks jos vardas tos bankininkės, tik kad tavęs neprisimenu. bet aš tada milicininkas buvau, tai galėjau kur girtas ir nepastebėti, juk žinai – milicijoj kiek gerti reikėjo, oooo.
Senis. Man tada keturiasdešimt su viršum buvo, bet ... suėjom su Saliute. nusidėjau prieš žmoną, tada ji dar gyva buvo, norėjau skirtis ir važiuot pas Saliutę, bet neišdrįsau.
Gaisrininkas. O be reikalo, būtum dabar bankininkės vyras ir pagerti dažniau galėtume.
Senis. Pagersi tu dabar dažnai, Chuisasy. Paimk kuprinę mano, ten bus apie dešimt tūkstančių, visus tau palieku, bet turi juos pragerti, supratai?
Gaisrininkas. Tai ko čia nesuprasti – visus pragerti, aišku kaip per Kūčias. Tik, Chuijuozai, neišeik taip, gal tau daktarą pakviesti? Tai aš tuoj, tik ant dviračio sėdu ir „migom“.
Senis. Nereikia, nesiblaškyk, autobusas tuoj atvažiuos.
Gaisrininkas. Autobusas jam... Chuijuozai, o ką, jei aš tau tą Miliūtę priskirsiu, juk tau vis vien?
Senis. Tu mane prie to namo užkask. O šovė tai iš miško.
Gaisrininkas. Iš miško, iš miško, kad tave kur (apsiverkia. Senis miręs).
Senutė. Ar jau mirė?
Gaisrininkas (automatiškai). Mirė, mirė. (susigriebęs) Emilija, gyvate, tai tu gyva?
Senutė. Man dar ne laikas. Išeiti. Manai, kad lazda į medį padaužei, tai jau ženklas mirti? Gulėjau aš tuo metu, tai lazda man virš galvos praskrido, bet ką čia su durniais prasidėsi, geriau mirusia apsimečiau. Gal jau atriši?
Gaisrininkas (atrišinėdamas). Na ir ačiū dievui, mažiau čia tų pakasynų.
Senutė. O tie tūkstančiai, tai negi nepasidalinsi?
Gaisrininkas. Žinai ką, rišu tave atgal, o gal dar pagaliu pavaišint?
Senutė. Ė ė, Stasy...
Tuo metu pasigirsta artėjančio automobilio garsas. Gaisrininkas pakėlia galvą ir po sekundės šoka į kelią. sužviegia stabdžiai. Pasigirsta „pirdžiaus“ balsas:
Tau ką, gyvent atsibodo?
Gaisrininkas. Tavo kaubojų nušovė. taiklus šūvis, tiesiai į širdį. iš miško, šūvis buvo paleistas iš tos pusės.
Pirdžiaus balsas. Iš miško? kodėl iš miško? kodėl mano?
Senutė. Tėvas tavo.
Gaisrininkas. Galimas daiktas.
Pirdžiaus balsas. Jūs, seniai, visai pakvaišot.
Gaisrininkas. Mamai pasakyk – Juozas Degesys buvo atvažiavęs, trumpam. Nesakyk, kad mirė, sakyk autobusas atvažiavo ir jis įsėdo.
Pirdžiaus balsas. Eikit jūs šikt! Tėvas. (Mašina užriaumoja ir garsas palaipsniui nutolsta.)
Gaisrininkas ir senutė žiūri pavymui. Po kiek laiko
Gaisrininkas. Padėsi man jį nutempti?
Senutė. Autobusas atvažiuoja.
Gaisrininkas. Ką? (atsisuka į kelią, po to dirsteli į laikrodį) Dešimt po penkių.
Senutė. Tiksliai pagal grafiką.
Gaisrininkas. Kokį grafiką, autobusai čia nekursuoja. (girdėti artėjančio autobuso gausmas.) Ne mūsiškis. (autobusas sustoja, sušnypščia atidaromos durys.)
Išlipa moetris, nešina sunkiu lagaminu.
Moteris. Sakykite, kur čia yra vaikų globos namai?
Mergaitė. Mama?
Moteris. Sigute? DUKRELE. BET KODĖL. TU – ŠIUKŠLIŲ DĖŽĖJE?
Tamsa.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Anonimas
Sukurta: 2011-09-12 20:26:48
Nuostabus, labai gilius ir prasmingas pavargusio fiziškai, niekam nereikalingo, bet dar šviesaus proto, tvarkingo ir mėgstančio pafilosofuoti senio monologas, primenantis išpažintį sau, o gal ir visiems. Labai gerai pristatytas mergaitės ekscentriškumas. Net kalba yra paaugliška. Mąstymas kiek naivokas. Būdas įžūlus. Charakteristikos perteiktos puikiai. Stotelė,- labai gerai pasirinkta metafora žmogaus gyvenimo tarpsniui apmastyti. Šiuo atveju pateikti skaitytojui. Iki pasirodant buvusiam milicininkui kūriniu žavėjausi, bet nuo čia (nors kūrinio gili mintis ir išlieka) prasideda vulgarus kičas. Niekaip nesuprantu kodėl reikėjo taip sudarkyti puikų kūrinį. Negi tik tam, kad įtikti paaugliams. Reziumuojant galiu pasakyti, kad esu sužavėtas Autoriaus gebėjimu pasakoti, bet visiškai nusivylęs panaudota leksika.