Vidurinio posmo nereikia, tada būtų neblogai.

Subtilu ir labai gražu ir klausimui spalvingam lietaus vakare(ypatingai susigėre šis vaizdinys), ir atsakymui - mintis, nenutrūkstantis perėjimas į tęstinumą - geras jausmas.

Perskaičius atrodo, tarsi ką tik būtum įkvėpęs tyro, šalto ir gaivaus rudeninio oro, o atmerkęs akis - išvydęs spalvingą peizažą.

Žodžiai tarsi stebuklas, užburia ir palieka įspūdį. Tik norėtųsi daugiau spalvų ne tik vaizduotėje, bet ir tekste. Ir nuotaikose. ;)

taip, tas paskutinis gali būti net atskiras eilėraštis.
:)

Paskutinis segmentas nuostabus.
Iki tol daugiau aprašinėjimo, kuris neprimena įvedimo į kulminaciją.

O kam visa tai,
kad pamirštume vasarą?

Atsisakyčiau šio.

Visa kita patraukliai, pirmasis ypač.

Naujumu dvelkia ir kiek daugiau prasmės turi tik rudenėjančio kraštovaizdžio palyginimas su mandala.
Rudens metonimiškumas trafaretiškas. Kiek kitaip elgčiausi su skyrybos ženklu vidurinės strofos viduryje.

Tai iš kūrinių, kurie perskaitomi be atokvėpio ir priimami pirmuoju įspūdžiu. Lyrika!
Geranoriškai siūlyčiau brūkšnį po „kruopelėm“ (čia nebūtinai iš stilistikos pradmenų).
Kūrinį silpnina pavojinga artima „pabaigtų“, „nebaigtą“ kaimynystė (taisyti – nesunku).

gražiai nubyrėjo, švelniai... :)