Iš kur prakeiktasis sluoksnelis sidabro,
Kurs leidžia tik savo esybę matyti?
Du žmonės dykynėj alkūnėmis bados -
Bedvasiai, bejausmiai, tik dulkėmis mitę.

Gal riečiasi sielos dėl lūkesčių svorio,
Kuriuos viens ant kito nelaimėliai krauna?
Gal Pranašo jie susitikt nebenori?
Nupjovė tikėjimą veidrodžio briaunos.

Kraupi patirtis plauti kito vienatvę
Teturint tik nuosavą neviltį juodą -
Visi už tarnystę gaut atlygį pratę
Ir kiek bemokėtų, per maža atrodo