Smaugia lietūs į žemę sukritę
Jauną žolę ir mėlyną šilą.
Viską, viską aš noriu matyti.
Mano dangūs ir vėlei prabyla.

Tiesiu taikymu linija eina
Ir širdis nenustoja virpėti,
Nes kai lietūs dainuoja man dainą,
Aš klausausi. Nenori tylėti

Tamsūs debesys. Braukia botagais
Per sušlapusią nugarą juodą,
Blyksi šviesos tarytum noragai,
Susikaupti man niekaip neduoda.

Sunkias, veržiasi lašas po lašo
Kol užpildo ramybės oazę.
Susirinkęs vanduo tyliai prašo –
Duokit laisvę. Ir mano paguoda

Byra žemėn nukritus su vėju,
Aš ramstau pasiėmusi skėtį.
Tie nuliūdę veidai vėl nuėjo...
Ir nusprendžiu, geriau patylėti,

Paklausyti kaip bėga upelis,
Šniokščia mesdamas turinį savo.
Laisvas jo, kaip ir mano kelelis.
Mūsų vandenys vėl subangavo...