Rytuos horizontas jau droviai aušroja,
O slėniuose ūkanų pienas išlietas.
Šią valandą pilnas sapnuojančių rojus.
Svarstau, ar blogai, jei neliko man vietos?
Tikriausiai prasnausčiau šį dyviną grožį.
Jei zirsčiau, tikrai svarią priežastį rasčiau,
Tačiau kaip slaptingai diena atsivožia
Nelengva įžvelgti po buitiniais naščiais.
Tam reikia gyvenimą imt kaip malonę,
Savęs it šykštuoliui labai netausojant.
Išmaudyta piene aš grįšiu iš klonio
Į vietą tą pačią - sapnuojančių rojų,
Tik mano sapnai bus be baimės ir pykčio.
Nors eisiu lėtai, alei darbą suspėsiu.
Kas rytą keliuosi aušros pasitikti
Dorai sau pelnydama poilsiui vietą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2011-09-05 23:02:49
gražiai bunda ūkanos pieno rytais...ir eilės taip nuteikė :)
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2011-09-05 22:43:34
Eilės mielos..."modernistai" turi savo nuomonę.Čia yra lietuviškumo, kai mes JAU kosmopolistai.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-09-05 20:34:33
Tam reikia gyvenimą imt kaip malonę,
Savęs it šykštuoliui labai netausojant.
Žaviuosi autorės kūryba...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-09-05 18:06:45
„Tačiau kaip slaptingai diena atsivožia...“
O jūsų žodžiai ir mintys plaukia kaip „... slėniuose pienas išlietas.“
Geras eilėraštis.