Dvidešimto amžiaus pradžioje centrinį Vilnių dažnai gausiai apspjaudydavo sušalusi ir įpykusi Neris, dabar gi, prisitaikiusi prie paplitusio gyvenimo būdo, ji tiesiog ramiai teka savo vaga, kažko amžinai surūgusi, rodanti aštrius ižo dantis ir viliojanti pamirkyti kojas savo tamsiose gelmėse kokį nelaimingą prašalaitį. Kartą mačiau tokį bestovint ant tilto. Žiūrėjo įtemptu žvilgsniu tarsi ko laukdamas ar kažką palydėdamas. Įdėmiai apžvelgė visas spynas, sukabintas ant metalinių turėklų virbų. Matyt svarstė, kokią vertybę, kokį gėrį norima tais užraktais apsaugoti? Tiltą, kuris iš praeitį spinduliuojančios ir pagarbų žavesį keliančios, patrauklios, atvirukams pozuojančios miesto dalies nuveda į šiandieną, apraizgytą surūdijusiais vamzdžiais? Greičiausiai ir be papildomos apsaugos jis ten riogsotų.  O gal taip užrakinama meilė? Tokiu atveju bent pusei spynų savininkų anksčiau ar vėliau kils noras šokti žemyn galva ir bandyti iš undinių išsipirkti būtent savąjį raktelį.
      Staiga praeivis pasisuko šonu į upę ir pradėjo eiti į mano pusę. Matyt pastebėjo mano pabūgusį žvilgsnį. Įbedžiau akis į knygą ir keturis kartus perskaičiau sakinį bandydama suvokti jo prasmę. Reikia pripažinti, kad tokiomis akimirkomis pradedi vertinti liaudies išmintį, bylojančią kažką apie trijų pirštų kombinacijas.
- Nebijokit, nesiruošiu šokti nuo tilto, - tarė prisėsdamas šalia ant suoliuko.
- Gaila, aš jau buvau surinkusi telefone 11...- atsakiau.
- Greičiausiai jus kamuoja Prometėjo kompleksas.
- Ne, tiesiog pamaniau, kad norite būti erelis. ,,O paaiškėjo, kad jis - tik kelių gaidelis“ – mintyse nuskambėjo. Jis dar šiek tiek pasėdėjo, paprašė cigaretės, kurios aš neturėjau ir pakilęs nuėjo savais keliais.
       Vargšas žmogus, ne tik save apgaudinėja, bet ir mane apkvailinti bando, pamaniau. Matyt pamatė užrašą ant tilto, teigiantį, kad jis kažkam rūpi ir patikėjo. Ir ką jau jam kalbėti apie kokius nors kompleksus? Bandžiau toliau skaityti knygą, bet išblaškytos mintys niekaip neleido susikaupti. Atsistojau ir patraukiau ant tilto. Užmečiau akį į kabančias spynas: Tomas ir Sandra, Saša ir Marina, Joana ir Giedrius... Staiga žvilgsnį patraukė tamsus užraktas su tos dienos data ir tik vienu vardu – Viktoras. Supratau, kad ją ten paliko mano matytas praeivis. Tikriausiai tai - nauja savižudybės forma. Paskandinamas raktas, daiktas be kurio pati spyna neturėtų prasmės, lygiai taip pat kaip pats savaime nieko nereiškia antkapis. Bet nemačiau, kad jis ką nors mestų į upę ar būtų įsidėjęs į kišenę...
        O niekšė Neris toliau abejingai tekėjo.