Diena jau vakarėjanti – be balsė toluma,
Minčių tiek daug pasėjusi, užsuko tinkama
Į mano gatvę dulkiną ir beldžias į duris.
Nuo ryto mane mulkina. Tik nieks nepasakys

Kur lobius savo užkasiau ir vėjo sunešti,
Smiltelėmis sugulę, tau nieko neverti,
Pavasariais pražydę šaltuos žiemos speiguos
Į kelią vėl išlydi, kad dingtų be žinios.

Palikę savo pėdsaką ir nuoskaudą širdy,
Ilgai klajoję tritaškiai vėl sukelia many
Išlauktą, išdžiovintą, nuvytusiais žiedais
Per pusę padalintą, pamirštą amžinai

Tą jausmą sukirmijusį, sulopytą gėlėm
Ir sklandantį, svajojantį žaliuot žaliom žolėm,
Nedžiūti ir gaivintis lietaus lašų kerais,
Naujai pasidabinti, gėrėtis vakarais

Rausva padange mėlyna, ir tūkstančiai žvaigždžių.
Turiu tik vieną tolumą, kur aš ir tu, kartu...
Ruduo vėl tyliai atslenka, uždengia ją naktis.
Pro mano langą temstantį juk saulė dar įkris...