Taip širdis mano plaka – galvoje laisvas vėjas.
Tiktai man saulė teka. Tiktai man taip norėjos
Širdimi liesti mintį ir su ja šnekučiuotis,
Ir nuo jaudulio gintis, ir mintyse dainuoti,
Kad pavasariai žydi. Šaukia mintys prinokę,
Aš į kelią palydžiu jas visai jau kitokias.
Išsiūbavo, nuėjo, visiškai jos nutilo.
Lietumi išvarvėjo, saldžiais norais prabilo,
Pasikėlė į šviesą, į pavasario vėją.
Mintys mano vėl tiesias, širdimi išsilieja
Į pavasario lietų, saule kyla į dangų.
Nesuranda sau vietos, šaukia mylimą, brangų.
Ir atvėrusi širdį, puola pieva žydėti.
Kaip gerai, jeigu girdi... Nereik ašarų lieti.
Mintys žodžiais pavirsta, vyšnių sodais pražysta.
O kad taip nenuvilti, širdį savo paguosti.