Kažkas šliaužioja po sodą,
Ridinėjasi ant stogo,
Baladojasi palange,
Čiupinėja, braižo langą...

Neramu bus visą dieną,
Eisiu pažiūrėt į kiemą,
Išsiaiškinsiu gražiuoju,
Kas mane terorizuoja.

Plačiai duris atlapoju,
Kiemo vidury sustoju
Ir šaukiu, kiek jėgos leidžia:
– Kas tu toks ir ko tau reikia?

Niekas nieko neatsako,
Jokio pėdsako ant tako.
Šunys būdoje, neloja...
Gal aš viską išgalvojau?

Tik staiga šlumšt šlumšt pro šoną,
Pakelia aukštyn sijoną,
Šaliką nuo galvos traukia,
Per akis lyg šluota braukia.

Iš plaukų veltinį velia,
Stumdo, mėto lyg šapelį.
Nusijuokia, pamojuoja...
Ir toliau terorizuoja.

Viskas aišku – tai kaimynas
Girtas. Vėjas rudeninis,
Miglų vyno priragavęs
Ir kvailioja, plaikstos, baras...