Juodas aksomas nukrito nuo uždangos,
Tekstą kartoja lūpos nebyliai.
Ir dreba kojos, dreba rankos,
O režisierius rūsčiai tyli.

Daug įvairių vaidmenų pasauly,
Bet juos gauti tik svaja.
Nors už teatro šviečia saulė,
Bet pajaco širdy - praraja.

Štai eina vienas, savo mūzą sutikęs,
O jis vienas sėdi nuošaly.
Nieks nepaklaus: \'\'Kas atsitiko,
Ko liūdnas toks, kodėl tyli?\'\'

Kas prisijaukins pajacą,
Kas į jį rankas išties?
Iš žiūrovų minios ataidi ovacijos,
Bet tai jo širdies nepalies.