Iš praeities

Aš tik noriu kartu su tavim
Nukeliaut į saulėlydį,
Į vaivorykštę
Ir ryškiausias žvaigždes.
Aš tik noriu kartu su tavim
Aplankyti svajonę,
Dar vaikystėje
Garsiai dainuotas dainas...
Ir tą beržą,
Ir geltonus vijoklius,
Ir beprotiškai šaltas ryto rasas.
Šieno kvapą, išakėtus dirvonus
Ir sudiržusias mano senelio rankas...
Neskaičiuokim to laiko,
Kurį jau praradom.
Neskaičiuokim ir to,
Kurio jau nebus.
Suskaičiuokim žvaigždes,
Kol visų nepraradom.
Taip beviltiškai siekę to, ko nebus...
Morkiuks

2011-08-31 09:25:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Jazminas

Sukurta: 2011-08-31 20:01:58

Pabaiga galėtų būti viltingesnė.. aišku poetas jaučia geriau

Ilgesingas ir gražus darbas.

Vartotojas (-a): Madeleine

Sukurta: 2011-08-31 12:17:50

Visai svajokliška daina išeitų. Tik senelio rankos su romantinėmis mintimis man niekaip čia netiko - kažkaip visur labiau esybėmis, o ne daiktais kalbama.

Vartotojas (-a): never_ever

Sukurta: 2011-08-31 11:23:48

praradom, nepraradom man užkliuvo, ir lyg ritmas kinta nuo viduriuko, bet įtaigus, jausmingas :)