O ką tu darai, kai esi ten, kur nenori būti? Iš visos širdies nenori. Ten, kur norisi šaukti, klykti, bet ašaros užkemša burną, ir pradedi springti... Aš nežinau, kodėl taip tavimi pasitikiu ir tikiu. Kodėl nebijau užkrauti savęs ir nesijaudinu, kad nepakelsi... Važiavau tramjavumi ir bijojau, kad nerasčiau kambarį kambariokės. Tada net neturėčiau vietos verkti. Ech bėgu. Pasėdėti ant suoliuko ir pakvėpuoti... Ar aš  sakiau, kad pradėjau rašyti žinutes tau, kad nusiraminčiau? Jei neturiu rašiklio, rašau mintyse... Turbūt galvoju apie tave dažniau nei reikėtų. Bet negaliu pasakyti, ar galboju apie tave, ar apie savo susikurtą tavo atspindį, kuris gydo. tu tarsi praradai kūną, tarsi esi neapčiuopiamas. Kaip rūkas. Visada kitoks, visada šalia... Tarsi tapai iliuzija, nuo kurios bėgu, bet visada sugrįžtu. Praradusi tave aš nieko nebeturėčiau... O papasakoti tau apie tave negaliu. Nes tu tobulas drabužis mano širdgėlai, nerimui ir laimei. Ir taip elgiasi žmogus apstatęs save sienomis, atstumęs visus, sulaužęs save, vien tik dėl išdidumo. Arba bailumo.

Turbūt tu esi visada ten, kur nori būti.