Ąžuoliukas kartu su naujuoju draugu Algirdu nukeliavo link žemuogių šlaito.
- Žinai, kartais taip atsitinka, kad žemuogių nėra...- guodėsi Ąžuoliukas draugui.
- Gal jas rūdys sugraužia? - svarstė Algirdas.
- Kodėl? - nesuprato Ąžuoliukas.
- Man mama sakė, kad žemuogėse daug geležies. O juk tu žinai, kad rūdys mėgsta geležį: jos mūsų mašiną graužia. Todėl tėvelis negali naujų žaisliukų nupirkti, nes tenka rudžių skyles lopyti, - paaiškino Algirdas.
- Oho! Tai rūdžių dantys aštrūs kaip pjūklai? - stebėjosi Ąžuoliukas.
- Oi, niekada nemačiau jų dantų, rūdžių taip pat nemačiau. Jos naktį graužia.
- O aš čia nemačiau mašinų, joms draudžaima į šlaitą važiuoti, - patikslino Ąžuoliukas.
Berniukai priartėjo prie šlaito ir pasimetę dairėsi. Jie tikėjosi raudonų uogelių, tačiau matė tik žalius lapelius ir gražuoles besišypsančias gėleles.
- Ar matai nors vieną žemuogę? - paklausė Algirdas.
- Kažkur pasislėpė išdykėlės... - nustebo Ąžuoliukas, - matau tik trys!
- O aš - tik vieną, - nuliūdo Algirdas.
-Ar ieškosime dar, ar alkani namo keliausime? - svarstė Ąžuoliukas.
- Besarmačiai žemuoges suvalgė ir mums nepaliko... - piktinosi Algirdas. - Reikia tuos besarmačius surasti - pasiūlė berniukas. Ąžuoliukas tik linktelėjo galvele. Abu berniukai uoliai pradėjo ieškoti besarmačių. Ieškojo ieškojo ir surado... mažą juodą šuniuką, kuris labai patenkintas žemuogėlę suvalgė, apsilaižė ir uodegą pavizgino.
- Tai tu tas besarmatis? - nustebo Algirdas.
Mažas šuniukas linktelėjo galvele ir linksmai amtelėjo.
- Na gerai, o aš maniau pievelėje vėl poetai kartu su žemuogėmis eilėraščius rankioja....