Tarp medžių aukštų esu, vingy linijos likimo,
šiame miške, Tėvynėj mano paklydimų.
Apsupty laukinių obelų, smaragdo plynių
kur nesigirdi tankaus kitos širdies plakimo.

Kryžkelės vidury sustoju akis pakėlus,
komposo rodyklė sukas ratais lyg pašėlus,
keliai šie veda per tokį gilų, klampų raistą,
kad netgi kelrodžiai paklaiksta...

Ir vis einu gilyn gilyn į tankmę,
vieta ši su gamtos dėsniais prasilenkia;
Ir nematau ir nejaučiu, ar tai diena ar tai naktis
Taip skaudžiai spigina akis.

O kur kilnumas pasilaidojo,
pažiro žvaigždės, norai liepsnomis...
Nebeatskirsi kalto nuo nekaltojo-
viskas aptraukta miglomis..

Žvanga kišenėse auksas, deimantantai- jų daug,
bet kelias veda lyg ir... velniop.
Čia šalta,o upėse teka lava- ne vanduo.
Prašau tik vieno, mane parveski namo.