Tuojau rugpjūčio dienos išbyrės,
Užmerkdamos vaiskias gėlių akis,
Tačiau jurginų dar žiedai mirgės,
Kol žiedlapius šalna jiems nuraškys.

Barstydamas lapus po kojomis,
Dienas rugsėjo - vėjas atlydės,
Dalins mums grožį, žemėn puolusį,
O lapų delnuose rasa spindės.

Laukta vėl bobų vasara ateis,
Skara ažūro apsigobusi,
Išdaigas vėjui (buvusias) atleis,
Vaikyt jam debesis nurodžiusi.

Kai debesų piemuo nutars: „Gana!“-
Išblės perlinė rudenio šviesa.