Prieš dvi savaites  pagausėjo mažo berniuko Ąžuolo šeima: jiems gimė sesutė. Oi, ji tokia maža, kad net vaikščioti negali: tik miega, čiulpia pieną ir mirksi. Verkia tyliai ir mosikuoja rankelėm. Kartais šypsosi... Visi jos rūbeliai - nauji. Mama taip ir pasakė: jei sesutė nauja, tai ir rūbeliai turi būti nauji... Ji dar nemoka žaisti! Broliukas bandė jai įduoti žaisliuką, bet veltui - viskas krito iš rankelių. Tuomet jis nutarė paklausti tėtį:
Kodėl ji nežaidžia? Negi mergaitės nemoka laikyti žaislų?
Moka, - atsakė tėtis, tik jai dar reikia paaugti. Tau reikia kantriai laukti, kol ji paaugs ir jūs kartu galėsite žaisti.
Aš palauksiu, tikrai, bet dabar turėsiu žaisti su draugu. Ji tik šypsosi ir dar juokingai lūpas judina... Be to - visai nešneka, tik vieną a... pasakė ir viskas. Na, tikrai nesitikėjau, kad ji net vaikščioti nemokės... Aš jos laukiau, laukiau, kad galėčiau žaisti, bet dabar ir vėl reikės laukti...
Taip, - pasakė tėtis, - ir tu gimęs nemokėjai vaikščioti... - Sūnus nepatikliai pažiūrėjo į tėvą ir tvirtai pareiškė:
Tik nereikia sekti pasakų, tėvai... Kumeliukas tik gimęs jau vaikšto! Ir kačiukas vaikšto. Pats mačiau!
Taip, tu teisus, sūnau, bet žmogus pradeda vaikščioti tik tuomet, kai jam sukanka maždaug vieneri metai, nors kačiukai ir šuniukai iš karto laksto.
Na, gerai, patikėsiu tavimi...Ką gi, turiu reiklaliukų, einu į kiemą. Šiandien  dar vištų nepatikrinau: visų užpakaliai prigrūsti kiaušinių, bet kažkodėl nenori parodyti! Duok, tėte grūdų, duosiu joms palesti, gal duos man kiaušinį!
Prašau tik šuns neleisk į vištų aptvarą! - paprašė tėvas.
Žinau pats, nereikia aiškinti: jis pradės jas gaudyti. Gerai, tėte, sutariam kaip vyrai, - tikrai neleisiu! - Mažasisi ūkininkas paėmė į saujas grūdų, išėjo į kiemą ir netikėtai pamatė, kad prie tvoros stovi nepažįstamas berniukas.
Koks tavo vardas? - paklausė jaunasis šeimininkas.
Algirdas! - atsakė kaimynas.
Kodėl? - nustebo berniukas.
Todėl, kad buvo toks kunigaikštis!
Bet tu ne kunigaikštis? Tu - berniukas!
Kai užaugsiu, būsiu Sarmatijos kunigaikštis! - išdidžiai pažadėjo  berniukas.
Aš būsiu paprastas sarmatas. Ir mūsų kumeliukas bus sarmatukas, o šuo - sarmatšunis...
Atmink, besarmačių mes neįsileisime, nes jie - palieka šiukšles prie ežero ir teršia vandenį.
Dar jie meluoja, kad viską sutvarkė... Einu dabar vištų lesinti...
Aš taip pat noriu!
Gerai, duosiu tau tris grūdus, - pažadėjo jaunasis šeimininkas ir abu berniukai nuėjo prie aptvaro lesinti vištų.
Kodėl tris? - nesuprato svečias.
Dešimt labai sunku suskaičiuoti, o tris - labai paprasta, - paaiškino jaunasis Ąžuoliukas.
Ar turite vėliavą su meškomis? - paklausė Algirdas, kai numetė vištoms paskutinį grūdelį.
Su tikromis? Ne, neturime, - atsakė Ąžuoliukas. - Čia prie ežero meškos negyvena, tik -pasakose. O kam tau vėliava su meškomis?
Besarmačiams išgasdinti! - drąsiai atsakė Algirdas. - Mačiau tokią: su geltona saule ir dviem meškom. Labai patiko, bet dar neturiu...  Žinai, tos meškos be lenciūgų - laisvos kaip žemaičiai. Man tėtė sakė, kad tik 19 a. herbuose meškoms lenciūgus uždėjo. Dar atmink, kad tos meškos - laisvės simbolis! Ar žinojai?
Ne, bet man patinka laisvos meškos be lenciūgų! - pritarė jaunasis Ąžuoliukas.
Tuo metu į kiemą išėjo tėvelis. Jis nustebo pamatęs naują berniuką:
- Na šati palikau vieną berniuką, o surdau du!  Iš kur, gerbiamasis, atvykote?
Tėveli, čia mūsų naujas kaimynas iš Sarmatijos! - išpyškino Ąžuoliukas.
Įdomu, bet juk Sarmatija - labai didelė, - nusišypsojo tėtis. - Iš kurios Sarmatijos dalies atkeliavote? - pasidomėjo.
Iš Žemaitijos, - tvirtai atsakė Algirdas.
Koks Žemaitijos simbolis? - paklausė tėtis.
Laisva meška nešanti saulę! - atrėžė Algirdas.
Ar galite parodyti kartu su Ąžuolu, kaip ji neša saulę?
Taip! Tik vietoj nupaišytos saulės turime rėtį! - ir berniukai atsistojo į meškų pozas. Rankose jie laikė iškėlę saulę - rėtį.
Šaunuoliai! - pagyrė tėtis ir apsidžiaugė. - Ar žinote, kad senovėje, maždaug 5 ar 6 amžiuje  Žemaitija Getija vaidnosi? Maždaug nuo 12 a. vadinosi Samogetija.
Tai mes tokie senučiai? - nustebo Algirdas.
Aš dar ne!  Man tik keturi metai!  - patikslino Ąžuoliukas.
Ar matėte Sarmatijos žemėlapį? - paklausė tėtis.
Ne!- vienu balsu sušuko berniukai, - parodyk!
Čia netikėtai žemai praskrido gandras ir numetė jiems vieną juodą plunksną.
Oho! Matei, man plunksną numetė! - apsidžiaugė Ąžuoliukas ir pakėlė plunksmą.
Aš ją pirmas pamačiau, - nesutiko svečias.
Napamiršk, čia mano kiemas ir plunksna - mano! Būk sarmatas ir aš tau duosiu plunksną palaikyti!
Turite išmokti dalintis, jei esate Tauta, - pritarė tėtis.
Ką reiškia Tauta? - vienu balsu paklausė berniukai.
Te - žemaitiškai reikškia imk. Tau te - tu paimk. Tautoje gyvena žmonės, kurie moka dalintis savo turtu. Ar aišku, jaunieji sarmatai? Tai jums pirmoji pamoka: išmokite pasidalnti viena plunksna. O mes ją panaudosime kaip rodyklę žemėlapiui žiūrėti. Senovėje žmonės tokiomis plunksnomis rašydavo ir piešdavo, - paaiškino tėtis.
O aš neturiu nė vienos... - pasipūtė Algirdas. - Kaip aš dabar rašyti mokysiuos? Supykau!
O aš - ne! Visai nesupykau! Greitai bus mano gimimo diena ir aš gausiu dovanų kumeliuką, mažą arkliuką, kuris dar neturi vardo. Dabar jis - mamos kumelės, jam dar reikia pieno. Mano sesei taip pat reikia pieno! Bet greitai jis bus mūsų ir tėtis išmokys mane jodinėti. Pasakysiu tau paslaptį: vardai kumeliukams ieškomi žemėlapyje.  Jei kumeliukas - berniukas, reikia jį eržiliuku vadinti... Taip tėtis man sakė!
Tikra tiesa, - pritarė tėtis, - Lietuvoje toks paprotys: vardus arkliams ir žirgams duoti pagal ežerų, upių ar vietovių pavadinimus.
Kodėl? - nesuprato svečias.
Gal, kad žmonės išmoktų geografiją: vietovių, upių, ežerų pavadinimus, - garsiai mąstė tėtis. - Taigi, dabar mes ieškosime du žemėlapius: Sarmatijos ir dabartinį Lietuvos žemėlapį. Eime į trobą! Pirmasis nubėgo Ąžuoliukas, nes gerai atsiminė, kur tėtis padėjo senąjį Sarmatijos žemėlapį, kurį buvo susiradęs internete ir atsispausdinęs. Jis surado žemėlapį ir staiga sustojo kaip įbestas. Nesijudino iš vietos.
Kas atsitiko? - nerimo draugas, nešk žemėlapį! Greičiau!
Negaliu, girdžiu, kaip per Sarmatiją kaukšėdama dantimis ateina krizė! - paslaptingai atsakė berniukas. Reikia slėpti pinigus, nes sugrauž visus! Dar reikia paslėpti Sarmatijos auksą, kad besarmačiai neatimtų...
Kur? - nesuprato draugas, - aš nematau jokios krizės!
Girdi, koks triukšmas?! - neatlyžo berniukas.
Na taip...- nusijuokė tėtis, - tai šuo maisto dubenėlį stumdo: primena kad laikas jam vakarieniauti...
Aš nematau jokios krizės, keliaujame per Sarmatijos žemėlapį! - paprašė Algirdas ir abu berniukai vėl išėjo į kiemą ir atsisėdo ant priebučio.
Ar turi Sarmatijos aukso? - paklausė Algrdas.
Turiu, bet tik kompiuteryje. Tėvelis parodė, - atsakė jaunasis šeimininas. Jis man pasakė, kad visa Roma buvo pastatyta iš pagrobto Sarmatijos aukso. Tiesa, tėveli, - paklausė berniukas.
Tikra tiesa, - sutiko tėvelis.
Vadinasi, sarmatai buvo labai turtingi, bet viskas pagrobta, - nuliūdo Algirdas.
Mes ir dabar turtingi, nes turime seniausią pasaulyje kalbą ir turtingą istoriją! - išdidžiai
atsakė Ąžuoliuko tėvelis.
- Valio! - nudžiugo berniukai, - mes - tikri turtuoliai! Dar ir sesutę turime!
Netrukus jie išgirdo keistą šnaresį.
Tai mano Eželis nori kartu keliauti! - apsidžiaugė Algirdas, kai prie kojų pamatė savo globotinį eželį. Staiga įbėgo šuo ir ėmė įnirtingai loti ant Eželio, kuris tuojau pat susisuko į dygliuotą kamuoliuką. Bet šuo kartais būna labai kvailas, kai bando įkąsti spyglių kupetai. Susibado nosį ir viskas.
Nustokit triukšmauti! - paprašė tėtis, pažadinsite sesę.
Mes tai netriukšmaujam, tai Tigras ant eželio loja.
Gal paslėpkite eželį? - pasiūlė tėtis. - Bus Eželiui saugiau ir šuo nustos triukšmauti.
Tigras dar vis bandė žaisti su spygliuotu kamuoliu, bet subadė savo koją ir pradėjo gailiai inkšti...
- Na, Eželi, keliaujam pas mus, - pasiūlė Algirdas, - mes neturime šuns. Galėsi sau bėginėti... Palaukite manęs, vieni po Sarmatiją nekeliaukite, - paprašė Algiedas ir nurūko kartu su eželiu į savo kiemą.
Kol nėra Algirdo, paieškokime eržiliukui vardo, - paprašė Ąžuoliukas.
Gerai, ieškome: štai tau vienas žemėlapis, kuris vadinasi “Rytų Lietuvos Ežerų labirintas”, o aš žiūresiu Trąkų apylinkių žemėlapį. Štai dar turime Druskininkų miškų urėdijos žemėlapį. Kaip tau patinka kumeliuko vardas Ažuta?
Nelabai patinka, o kur radai?
Štai čia, netoli Čepkelių raisto. O štai čia radau Žiogelių kaimą...
Tu juokingas, tėti, taigi eržiliukas - ne žiogas! Ką dar radai? - smalsavo Ąžuoliukas.
Lelyva, Baubonys, Siusonys - visi pavadinimai iš Trąkų apylinkių.
Siusonys...- juokėsi Ąžuoliukas, - kaip sisiukas, o Baubonys - kaip baubas... Labai juokingi vardai. Ne, netinka.
Dar yra Siesarčio ežeras, gyvenvietė - Monis ar Gojus. Upė Ūla.
Ūla - gražus vardas, - nudžiugo Ąžuoliukas.
Labai gražus Asvejos ežeras, jo vanduo - smaragdo spalvos. Jis juosia Dubingių piliakalnį. Būtinai ten reikės nuvykti...tik vėliau, kai truputi paaugs sesutė.
Man taip pat patinka vardas Asveja, - pritarė berniukas.
Bet mes turėsime eržiliuką, o ne kumelaitę... Vadinasi, reikia ieškoti vyriško vardo.
Štai kiek radau: Arinas, Abejutis, Baluošas. Visi - iš Dubingių apylinkių, - paskė tėtis.
Tegu bus Arinas! - paprašė Ąžuoliukas.
Na tuomet reikės dar mamytei pasakyti. Panašiai skamba kalninė Arnika - vaistinė gėlė geltonais žiedais.
Tai mūsų kumeliukas bus kaip vaistas nuo krizės! - netikėtai išpyškino Ąžuoliukas.
Gerai sugalvojai: kai turime vaistą, mums krizė - nebaisi! - pritarė tėtis. Eime, pažiūresime, gal jau sesutė pabudo?
Tu man pasakyk, tėti, ar šuo Tigras taip pat gali būti vaistas nuo krizės? O katinas?
Juk jis gali visą krizę sumiauksėti...
Taip, manau, kad visi gyvūnėliai gali būti geru vaistu nuo krizės, - sutiko tėtis.
Net papūga? - nenustygo mažylis, - net pelės? O vėžliukai?
  Ir papūgos! Visokios ir visokių spalvų! Pelės ir vėžliukai - taip pat! - Staiga tėtis sušuko:
Prisiminiau, kad pagal tradiciją, pirma kumelaitės vardo raidė turi būti jos mamos kumelės pirmoji vardo raidė, o eržiliuko – tėvo! Ar mes teisingai išrinkome vardą? Reikės patikrinti... Atmink, kad mūsų eržiliukas - labai senos Žemaitukų veislės. Kai kas net mano, kad jis yra laukinio žirgo giminaitis.
Koks giminaitis? - nesuprato berniukas.
Manoma, kad Žemaitukas yra tieioginis laukinio žirgo palikuonis. Viena seniausių išlikusių arklių veislių.
O ant mūsų stogo koks žirgelis joja? Taip pat Žemaitukas? - pkalusė sūnus. Tėvas pažiūrėjo į vršų ir patikino:
Manau, kad tikrai Žemaitukas.
Čia išėjo mamytė su sesute ant rankų ir paklausė tėtės ir Ąžuoliuko:
Na, vyrija, kokius darbus nuveikėte?
Sarmatiškai sudorojom krizę! - vienbalsiai abu atsakė, - ir išrinkome kumeliukui vardą -Arinas!
Gražus vardas, panašus į ariją...Primena dainavimą...
Ne taip, mamyte... Arinas - kaip Arnika - vaistažolė nuo krizės! - patikslino Ąžuoliukas.
Ak, štai ką jūs darote - nuo krizės gydotės? - nusijuokė mama.
Dar mes ruošiamės po Sarmatiją keliauti. Dabar tik po žemėlapį, bet kai paaugs sesutė, keliausime iš tikrųjų. Tėtis pažadėjo. Arinas bus labai greitas, kaip sakalas.
Ne, jei jis toks greitas, gal jam Sakalo vardą duokime? - pklausė tėtis.
Man Sakalo vardas patinka geriau nei Arinas, - patikslino mama. - Ką manai, Ąžuoliuk?
Manau, kad man taip pat vardas Sakalas patinka labiau...
Puiku, kad sutarėme! Mūsų tėtis - tikras sarmatas: visada ištęsi savo pažadus. Jei pažadėjo keliauti į Sarmatiją, tuomet tikrai keliausime! - šypsojosi mama. Čia sugrįžo Algirdas ir  atsinešė mažą medinį Eželį.
Čia man dėdė padovanojo. Pats išdrožė, nes yra auksarankis! Jis galės kartu keliauti po Sarmatiją ir Tigrui jau nereikės loti...- paaiškino berniukas.
Tėte, dabar prašau paaiškink kaip vyras vyrui, - staiga paprašė Ąžuoliukas.
Na, jei sugebėsiu, tikrai paaiškinsiu, - rimtai pažadėjo tėtis.
Kas iš tiesų yra Sarmatija? - paklausė Algirdas.
Sarmatija - istorinės mūsų žemės tarp Juodosios ir Baltijos jūros. Anksčiau baltijos jūra buvo vadinama Sarmatijos jūra. Kartais Sarmatija vadinama Karališkąja Sarmatija.
Oho... Tai mes visi dabar būsime karaliai? - nustebo berniukai.
Mes visi - Sarmatai! Jūs tai puikiai žinote. Karališkoji Sarmatija buvo prieš keletą tūkstančių metų.
- Mes sarmatai ir su besarmačiais nedraugaujame! - vieningai sušuko berniukai.
Šaunuoliai, - pritarė tėvelis, - žmogus, kuris elgiasi dorai ir garbingai - yra Sarmatas. Svarbiausia, sarmatas taip pat dorai elgiasi su gamta: saugo ją ir globoja!
- Aš esu tikras sarmatas - prisipažino Ąžuoliukas. - labai myliu ąžuoliukus. Padėjau tėveliui juos sodinti. Atnešiau vandenį laistyti. Matai, Algirdai, mes Ąžuolų tarybą turime - ratu susodinti ąžuolai. Jei nori būti stiprus, turi ateiti į vidurį ir paliesti juos, bet vis tiek po to reikia daryti mankštą, nes raumenys nuo palietimo neauga...
Aš - taip pat esu tikras sarmatas: dar tikresnis! - neatsiliko Algirdas. - Eime į ąžuolų vidurį! Noriu būti stiprus!
Netikėtai pravirko mažoji sesutė, o  Ažuoliukas glostė jos galvelę ir ramino:
Neverk, nes dabar esi sarmatė!  Žinok, tik besarmčiai šiap sau verkia....
Tau mes sodinsime liepą, nes esi - mergaitė. Algirdai,  ar žinai, koks jos vardas?
- Ne, nežinau, - prisipažino Algirdas.
Senovinis vardas kaip bičių deivės - Austėja! Man mamytė sakė. Kai pasodinsime Austėjai liepą, bitelės visą dieną jos šakose dūzgės ir medų neš...
Mažylė toliu sau verkė, todėl Ąžuoliukas pakvietė mamą:
Mama, Austėja verkia! Man ausys užkimo nuo jos verkimo.
Atėjo mama, pasupo mergaitę ir ji nurimo.
Ausys neužkimsta, - paaiškimo mama ir paprašė:
Netrukdykit Austėjai miegoti...Keliaukite, ten pievelėje žemuogės raudonuoja.
Keliaujam, Algirdai, - prisirinksim žemuogių, kol ežiai miega, o tai paskui ateis ir visas jas suvalgys... Tik Tigro neimsim, nes jis taip pat žemuoges mėgsta.