Aidu driekiasi žodžiai sumišę su šnabždančiu vėju,
Ieškau skambesį trapų tarp lapų šešėlių margų.
Vėlei tiesiasi kelias. Širdy kaip gamtoj, rudenėja
Ir dangus nebe primena tavo žydrynės akių.
Skambų trikampį girdim aukštai, kur pakilti neduota,
Neplasnosim kartu mes baltais aitvarais naktyje.
Neša vėjai tolyn ir tolyn, į nubalintą puotą...
Ir nutrūksta styga, dar skambėjus naiviai manyje.
Baltas kelias nusidriekia, akys kiek mano užmato.
Gaudau trupinius sapno – pageltusius medžių lapus.
Skamba muzika tyliai, many sukdama painų ratą,
Laukiu grįžtančio aido į paklydusius mūsų jausmus.
spika
2011-08-27 12:15:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2011-08-27 21:42:53
Lai vėjas jausmų aidą neša... ir jų nepaklaidina.
Dar šiltai ir gražiai rudenėja.
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2011-08-27 20:27:33
Ir širdy, ir žemėj rudenėja,
Tik krūtinė vėjams atvira.
Plėšia pirmutinį lapą vėjas, -
Šis nuskrieja tolstančia daina.
:)
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2011-08-27 17:57:55
Visumoje – mūsiškai ilgesinga (nuo to jau nepabėgti, tiesa?). Prasmės ir nuotaikos pataiko į tonaciją (dėkinga galimybė tekstui tapti daina).
Daug baltos spalvos jau antrame posme, todėl nebūtų skaudu pirmą žodį trečiajame posme keisti (kad ir į „smėlio“).
Anonimas
Sukurta: 2011-08-27 17:46:49
perskaičiau skambesį, labai tiks vakarui - aidas skambėjimo eilių )
Vartotojas (-a): rebel777
Sukurta: 2011-08-27 12:29:54
Švelniai melancholiškas eilius:)