Neramus vėl laukimas. Lašais nutekėjęs gegužis
Tyliai snaudžia, uždaręs dar žydinčias lauko duris.
Tiktai telkias širdin rudens šalti vėjai atūžę,
Vėl liūdesio laukiu, paskutinis kai lapas nukris.

Kai stogais naktimis švelniai skamba pabirę šešėliai,
Krinta žemėn ir byra lašais sudrėkinti minčių,
Mano pilkąjį ilgesį, gervėmis šaukiantį vėlei,
Suvynioju į maršką atgimsiančių mano vilčių.

Tik tikėjimas baltas, kaip žydinčios obelys senos
Kurį laiką gyvuos atminty rudeninio dangaus.
Dengs, uždengs aklinai ir naktiniai regėjimai mano
Plauks, nelaukę pavasario baltojo sniego kvapaus.

Ir kasnakt skleisis žiedlapiai žydinčių sąmonės medžių,
Tas augantis džiaugsmas, pildys mano tamsias kerteles.
Mintimis aš sugrįšiu į ten, kur sapnai drobę audžia,
Kur pavasario lietūs mazgoja baltas langines.