Štai užgeso aistra - užsižiebt nepajėgęs degtukas.
Mums skirtoji naktis bus žvarbi, bus tamsi ir ilga.
Kiekvienam dubeny maistas prėskas - it prieskonio trūksta
Ir jau imam kalbėt, kad už buitį priklauso alga.

Koks gi mes darinys? Ne pora. Gal kaimynai? Gal priešai?
Stumdom savo dienas tarsi kitas gyvenimas bus.
Nors žaizdoti abu, išganingąją tvarsliavą plėšom
Nuo kraujuot amžinai atsivėrusių sielos žaizdų.

Kartais žiojas burna pavadint visa tai beprotybe.
Juk svarbiausia žinia - kiek berėkiam - nesiekia ausų.
Nelabai suprantu, ko mes laikomės taip susikibę?
Jei pasuksim kas sau, nepajusim - juk šitaip tamsu!

Nuo kančių, vienumos, neapykantos, nerimo, baimės
Neatsiveria gint pasiruošęs svetingas glėbys.
Gal mus vienija tai, kad degtukai pusiaukelėj baigės,
O kad esam akli, pripažinti nenorime vis?