Aną vakarą kalbėjau su filosofu –
Lijo žvaigždėm ir švęstu vandeniu.
Tą vakarą Dievas nemirė –
Kalbėjo filosofo balsu, gėrė vyną,
Dešinėj rankoj laikė cigarą, kairėj Gralį,
Kurį tyrą Sekminių rytą
Nusipirko maxxximoj netyčia.
Gott mit uns – ant jo aiškiai parašyta.
Ir tai aisčių kalba skamba padoriai:
Dievas viską  mato, žino ir gali –
Šiuos žodžius kartojo homofobas Nyčė,
Bet tingėjo suprasti blondinė Beatričė.

Mes kalbėjom rimtai ir oriai –
Apie Antiką ir semantiką,
Apie Afriką ir grafiką,
Apie Vakarų gotiką ir Rytų egzotiką.
Nebuvo noro kalbėti apie karą ir orą,
Nes Dievas buvo gerai nusiteikęs,
Deklamavo mano eiles, nesikeikė…
Visą vakarą kalba liejosi iš širdies,
Nes ieškojau tiesos ir išminties…
Paklausiau, kodėl nusidėjo Adomas,
Iš ko sudarytas laimės atomas,
Ką prieš mirtį pasakė Tomas Akvinietis
Ir kur dabar paslėpta Liongino ietis.

Mano būtis grimzdo dangiškoje esybėje,
Beribiame gerume ir teisybėje.
Nuoširdžiai padėkojau už esmę ir esatį,
Už margą pasaulį aplink esantį.
Nušvitęs supratau, kiek esu skolingas,
Kad matau kas gražu, skanu ir spindi.
Ir aš pakilau prie dangaus per sprindį.
Bet filosofas buvo girtas ir nieko negirdi…