Mano geriausias draugas Tomas netiki stebuklais. Sako – tokių dalykų nebūna.
Dabar mes abu kaime pas mano senelius ir aš vedu jį į pilną stebuklų mišką.
Jame lankausi nuo vaikystės. Anksčiau eidavau su seneliu, vėliau – vienas, o dabar išsiruošėme su Tomu. Parodysiu visas miško grožybes: kaip dygsta voveraitės, kaip ant kelmelio saulėje šildosi didysis žaltys, draustinyje virš galvų, su kylančiu rūku, keliasi klykaudamos gervės ir suka ratus. Giliai žolėje, po naktinės medžioklės ilsisi ežiukas. Smagu stebėti bundančią gamtą. Tankus rūkas tave apgaubia tyla ir ramybe. Žengi tyliai minkštomis samanomis, kad nesuardyti rytinio snaudulio, dairaisi ir grožiesi kylančia saule, klausaisi medžių šnabždesio ir paukštelių čiulbėjimo. Argi ne stebuklas?
Beveik priėjom gervių draustinį. Reikia pereiti raistą, o už jo – atvira nedidelė pievelė, pereinanti į gana statų šlaitą. Saulėtoje jo pusėje, noksta kvapiosios žemuogės. Lankiausi čia prieš porą savaičių, bet jos dar buvo žalios. Dabar turėtų iš tolo raudonuoti.
Pati pavojingiausia kelio atkarpa – raistas. Pastatysi ne ten koją ir nugarmėsi. Reikia žinoti kelią. Truputi baugu. Šioje klampynėje nuo amžių gyvena dvasios. Sklinda keisti burbuliuojantys garsai. Sako, kad juos skleidžia čia gyvenantis baisusis padaras. Bet jo man niekada neteko matyti.
Tomas, išplėstomis iš baimės akimis, seka paskui ir vis skubina mane. O man linksma. Tegul prisibijo. Pasakoju jam visokius baisius nutikimus, kad dar baisiau būtų.
Netikėtai mano dėmesį patraukė prabėgęs didelis šešėlis ir pasigirdęs keistas maurojimas. Tomas prišoko prie manęs:
– Kas tai?
– Nežinau, gal pasirodė?
– Na, jau ne. Tikrai kažkas didelis prabėgo. Einam iš čia greičiau. Aš bijau.
Ir man buvo baisu. Mes pasileidome ir greitai pasiekėme tvirtą žemę. Garsas dar sustiprėjo. Pasislėpę stebėjome pievelę. Nieko įtartino, bet išgirdom dar kitą, kriuksintį garsą.
Tyliai nuslinkau link šlaito ir sustingau iš nustebimo. Du keisti, skaidrūs padarai pasišokinėdami ir stumdydamiesi keistai kriuksėjo, mindydami plonomis kojomis raudonuojantį šlaitą. Paskui atropojo didelis gyvis, panašus į krokodilą, su dramblio straubliu ir ėmė siurbti visas žemuoges. Keisti padarai nuskrido nieko nepešę. Stovėjau iš nuostabos pražiota burna, šalia tirtėdamas iš baimės, susmuko Tomas.
Baidyklė dirbo kaip siurblys, išspjaudama pasitaikiusius lapus. Neliko nė vieno raudono lopinėlio. Paskui lėtai siūbuodama į šonus, nupėdino. Slapstydamasis nusekiau iš paskos. Stebėjau, kaip jis nulingavo į klampynę ir dingo.
– Matei? Grįžkim kitu keliu. Nenoriu žemuogių! – šaukė Tomas.
– Gerai, eisim kitu keliu. Sakei – stebuklų nebūna! Dabar tiki? – mes pasukom ir, apėję dideliu lanku raistą, grįžome be uogų.
Norit–  tikėkit. Norit – ne. Dar kartą įsitikinau, kad stebuklų yra ir mūsų laikais.