Ir gatvėse, ir aikštėse,
Ir ant tiltų –
Tu visur pabuvoji,
Nešdama savo verkiantį
Juoką.
Ant pamėlusių lūpų ir skruostų
Tu parduoti išmokai
Ir kerintį žvilgsnį, ir glamonę,
Ir kūną.
Būna, kad kažkas daugiau
Nei prašai primoka...

   Virpa ugnys Paryžiaus reklamų.
   Tramvajų vagonai dar rieda,
   o nuo tavo verkiančio skruosto
   į Senos mirgančią bangą
   dvi sūrios ašaros nurieda.
   Ir nėra kam tavęs paguosti...

       Skurdas visko išmoko,
       tik parduoti širdies jis nemoka.