Taip ir ištupėjo gandrienė  porą mėnesių nepalikus lizdo, kuris ant elektros stulpo sukrautas buvo. Geri dėdės, elektrikai, dar prieš porą metų vietoj senojo naują tvirtą ratą įkėlė, nes tas elektros tiekimui trukdė. Senąjį, gal toną sveriantį, kurį prieš dešimt metų pirmoji gandrų giminės karta taip sunkiai susinešė, nuvertė, šeimininkas su traktoriumi užkabinęs miškan nutraukė, ten jis ir dūlėja.
Gaspadorius kasdien maistą nešė, pačiutę sočiai maitino, mylėjo, o vakarui atėjus atsitūpęs ant kluono kraigo, netoli lizdo, saugojo namus ir būsimą šeimyną...
Vieną rytą sujudo visas kiemas. Gandrų šeimynoje pokyčiai - net dvi baltos galvutės iš po mamos sparno išlindo. Tai buvo džiaugsmo visiems. Gaspadorius, ant kraigo stovėdamas, galvą užvertęs, džiaugėsi, paskui pakilęs, du ratus aplinkui apsukęs, ant lizdo krašto nutūpė savo šeimyna pasigrožėti. Norėjo ir gaspadinė atsistoti, bet dar du kiaušinukai neišsilupę lizdo krašte gulėjo, todėl su snapu pasistūmusi po savimi abu vėl kantriai laukė.
Tupėjo vieną dieną, tupėjo antrą, trečios dienos ryte vienas kiaušinukas lyg ir pradėjo krutėti, bet greitai ir tas nutilo. Dar tris dienas ir tris naktis ji laukė, vartė kiaušinius snapu, bandė prakirsti, bet  veltui - šie jokių gyvybės ženklų neberodė. Gal dar ir ilgiau būtų tupėjusi, bet brolis su sesute ūgtelėjo ir tėvas nebespėjo vienas maisto prinešti. Apsunkino maisto pristatymą ir atėję vasaros karščiai. Aplinkinės balos išdžiūvo, nušienautose pievose varlių nebeliko, todėl maisto paieškon prisidėti  ir mamai reikėjo. Neišsiritę kiaušinukai pradžioje buvo pastumti į lizdo pakraštį, o vėliau, darant eilinį lizdo tvarkymą, išmesti iš lizdo. Ryte šeimininkė, dalindama šunims pusryčius, rado po stulpu du kiaušinius, vieną sveiką, o kitą pusiau skilusį, su negyvu gandriuku, kurių šunys nepalietė dar gal kelias dienas, todėl šeimininkui reikėjo iškasti po stulpu duobutę ir palaidoti neišsiritusius gandriukus.
Likę, broliukas su sesute, augo kaip ant mielių, vos tik spėjo tėvai iš griovio ar ežero varliokų, žuveliokų, ar dar kokių gylių prigaudyti. Ankšta ir lizde pasidarė. Dabar nakčiai ir gaspadinė pas vyrą ant kluono kraigo persikraustė, nes jaunimas, sparnais mosuodami, vakaruškas keldavo, kaklus užvertę muzikuodovo, o po stulpu, žemai, prie būdos, ir kalytė Džilda vokalinę partiją traukdavo.
Taip ir keitėsi dienos neramios, galiausiai tėvai visiškai išsikėlė gyventi ant pievoje augančio ąžuolo nudžiūvusių šakų, lizdą jaunimui palikę, bet dienos metu vaikus lankė, vis penėjo, kad kuo greičiau užaugtų ir patys maistą susirastų. Gandriukai, taip gerai maitinami, greitai stiprėjo. Pirmasis broliukas vieną popietę mankštindamas sparnus per daug įsidrąsinęs sprūdo žemyn galva iš lizdo, bet suplasnojęs sparnais nusklendė laimingai braškynan. Atsargiai braidžiojo po braškių lysves, nesuprasdamas, kas čia dabar nutiko, bet nelauktą svečią savoj teritorijoje tuo metu paleista Džilda pajuto ir puolė, garsiai lodama, tvarką daryti. Tokiu atveju, kur bedingsi, tenka bėgti, pabandė pabėgti ir gandriukas, bet pabėgėjęs keletą metrų mostelėjo stipriai sparnais ir pakilo. Kuo labiau sparnais plasnojo, tuo aukščiau kilo, pasukęs šonan galvą ir gimtąjį lizdą išvydęs nuskrido ton pusėn. Apsidžiaugė ir sukaupęs paskutines jėgas ant lizdo krašto nutūpė. Atsistojęs ant pačio krašto, sesutę erzino, plačiai sparnais mosuodamas, dar kartą pakilo ir išdidžiai nusklendė lankon, kur vešliame atole tėvai varlinėjo. Prikišęs pilną gūžį varliokų pakilo ir vėl lizdan sugrįžo. Sesutei varliokai taip pat parūpo, bet priartėjusi prie lizdo krašto, pažvelgė žemyn, išsigando ir atgal lizdo centran pasitraukė. Dar kelias dienas tėvams teko sesutę maitinti, bet vieną rytą šeimininkas, išėjęs laukan, rado tuščią lizdą. Užaugo vaikai ir paliko gimtąjį lizdą...