Kontaučių viensėdyje sujudimas. Šeimynykščiai ruošiasi jaunėlio Gintauto pirmojo  dešimtmečio sukaktuvėms. Pieva nušienauta.  Atvirų vėjų kedenamos kupetos saugo gaivų žolynų kvapą. Tėtis su vyresniuoju Tarvydu  pašiūrėje sulindę kažką purpia. Trukdyti juos beviltiška. Matyt, tikrina aitvarų patvarumą. Rytoj varžybos. Apsijuokti nevalia.
Gintas dar kartą apeina platų lauką, kuoliukais pažymi lenktynių teritoriją. Stačiu šlaitu leidžiasi į jaukią laukymę, neseniai apsiklėtusią balta žiedų drobule. Jau turėtų būti prisirpusių žemuogių, juk birželio pabaiga.
- O lia lia! Visas rėžis raudonuoja! Tai pasmaguriausim! –
patenkintas šūkteli vaikis ir per kalniuką  nuskuodžia namo.
Sesuo Miglė su mama triūsia lauko virtuvėje. Sugužės svečiai,  niekalo  nepakiši, skanėstų atmestinai nepagaminsi. Darbų visiems per akis.
Gimtadienis išaušo nuostabus. Pėstieji ir ratuotieji renkasi kieme. Tuoj suskambės gongas žaidynėms.
Bom bom toli nuaidi užgauto plieninio norago  dūžiai. Aitvarininkai kviečiami į pievą pasigalynėti. Pirmoje gretoje oriai išsirikiuoja dažniausiai čia ūžaujančių vėjų vardais pavadinti aitvarai. Iš paskos būriuojasi tuntas sirgalių. Išdidžiai padangėn kyla ,,Launagis”, jam nepasiduoda ,,Aušrinis”. Niršdamas lenktynininkus gena ,,Ožinis”. Tik ketvirtasis į nieką nekreipia dėmesio. Pasitrūkčiodamas, lyg grožėdamasis stirtomis, pamažu savojo kelio ieško ,,Vakaris”. Pagaliau šuolis. Atsilikusysis pasiveja varžovus, netrunka juos  ir pralenkti.  ,,Ožiniui” šis triukas netinka. Šiaušdamasis jis sulaiko kvapą, pasimuisto. Atsikišusiu galingu ragu bando grybštelėti pirmūną… Staiga – drykst,  pats iš pavydo suplyšta.
Prisižaidę pievoje vaikai sulenda į sietuvą prakaito nusiprausti.  Po to - staigmena. Gintautas vedasi visus pažemuogiauti. Džiaugsmingi šūksniai aidi per laukus, bet žadėtųjų, pasak senelio, brižių - nė kvapo.
- Vakar nuo raudonio akys raibo. Kas gi šitaip galėjo..? – ko neverkdamas aimanuoja Gintukas.
Nukabinę nosis iškylautojai ilgai svarsto, kur taip spėriai išgaravo gardėsis. Saulius mano, kad voverės žiemai uogeles nudžiovė. Mantas primygtinai reikalauja ištyrinėti pėdsakus.
- Paukščių darbas! – nusprendžia Matas.
- O gal kam nors pinigėlių prireikė, į miesto turgų nutempė? –
mąsto Edvinas.
Įtaresnieji tvirtina įžiūrį paprasčiausią apgaulę: tų uogų ir nebūta.
- Kas buvo – pražuvo, tik nemanykit, kad iš jūsų pasišaipyti
norėjau,- bando teisintis sukaktuvininkas.- Eime namo. Papietausime, daugiau proto įgysim. Antai mama nuo kalvelės jau moja.
Pulkas įsikarščiavusių smarkuolių suvirsta pavėsinėn. O čia ant stalo pūpso didžiulis tortas su dešimtimi žybsinčių liepsnelių. Vasaros karštį vėsina žemuogėmis aptekusios ,,sniego gniūžtės”. Šviežių uogų kvapas sklinda po visą kiemą. Dabar jau kiekvienam aišku, kur dingo šlaito uogelės, kas tikrieji kaltininkai.
Prie nuoširdžiai paruošto vaišių stalo aistros nurimsta. Įsiviešpatauja maloni šventiška  nuotaika, kuriai  bet koks barnis - svetimas. Iš bebręstančio detektyvo liko tik smagaus juoko pliūpsnis, sužadinęs tolimesnių linksmybių siautulį.