Išdraikė vasara žaliuosius savo plaukus,
Jauno birželio papuoštas kasas,
Dabar nežino - laukti ar nelaukti,
Kol į naujus kraštus rugpjūtis išsives.

Išbarstė gautas dovanas iš saulės lobių
Po pievas, ežerus, net sesių darželius,
Kad žmogui nepristigtų gėlių išausto grožio,
Kad būtų kartais pats į žiedą panašus.

Kai trankės viesulai žaibais įtūžę,
Ir atviru kriokliu pratrūkdavo dangus,
Ramino, guodė žemę vasara nuliūdus,
Aukojo iš savęs jai spindulius šiltus.

Ramus rugpjūtis neskuba išeiti,
Mėnulio pilnaty užtrunka lig aušros,
Žvaigždžių takus pernakt visus išbraidęs,
Žvaigždelės nesuranda vasaros vertos.

Norėčiau jam padėt, bet šaltos žolių rasos
Sulaiko prie savęs – pabūk nors tu,
Juk deimantų dangaus dar niekas nesuskaitė,
Geriau čia pasidžiauk suspindusiu lašu.

Rugpjūčio ramuma – tai poilsio minutė,
Prieš rudenio ruošas, išbandymus žiemos.
Dar gera vakarais ilgiau lauke pabūti
Po išskleista skara gėlėtos vasaros.