XV. Velnias. Varžymasis

Prisėsiu ant laiptų, jau nuovargis gelia.
Virš čerpinio stogo, už debesų krūmų
Išsiskleidė baltos azalijos.
Ten niekad nebūnu.
Čia pernoko slyvos
išmušdamos duburį,
kapsėdamos žemėn nubyra,
paklotė it medvilnė sugeria.

--
Rutinoje  demonas sergsti,
nesiilsiu - išvogs astralą,
lyg atgarsį prarėkto balso
susigrąžins - jau buvo sava.
Dar delsia, nors jau pažadėta -
virš lūpų antspaudu paženklinęs.
Ir nors žalinga - gresia suanglėti,
išlaikom sąjungą, bet įkasu po žemėmis
kauliuką vaisiaus kaip nemarią sėklą,
kitam gyvenimui
būsiu sutaupius gaivališką džiugesį.
Kai mudu kartumą, Liuciferi, išgersime,
daigą palies iš po vokų išsprūdusi
laisvės nematoma esencija.

XIV. Santūrumas. Patirties maišymasis. Ryšiai

Nežymiai sujuda neužmirštuolė
Ir juoda peteliškė paliečia petį.
Brendu per ašmenis - per aukštą žolę
Lėtai, nedrąsiai tarsi svečias-
Raudona žymi teritoriją, kai vakarėja,
Kažkaip pažįstamai.
Stebiu - mane klaidina vėlės,
Vėl  saulė pasitikt manęs sugrįžta.
Bet atminties nėra, nes užkasta į smėlį
Ir uždengta stiklu.
Lyg karma sieja
Reakcijas, prisirišimą prie daiktų,
Neleisdama tuščiai atgimti
Į naują dieną, naują vasarą,
Į chrizantemų baltą išmintį ir rimtį.
Iš pat pradžių pažymi mano pilką rasę
Bet išsibalinsiu per laiką, išsibalinsiu...
Iš kruvinos ugnies nušvitęs ratas
Į aukštybes keliasi.

XX. Nuosprendis
Iš labdaros, iš mažo paaukojimo
puodelin įmerkta gėlė praėjusios savaitės,
dar nepraradusi per daug ryškaus raudonio-
lapelių žyminčių dienas dar nenuskaitė.
Gal dėl dažų - patenkint karalienę
net dulkės nesusirenka paviršiuose.
Naktis kaip atspindys, kaip melancholija pamėlusi,
neįtaigi ir susilpnėjusi - pamišusi.
Todėl ir mano nuosprendis reikšmės neturi-
kraują susiurbus daug gyvesnė rožė.
Įkritęs žiedlapis į vandenį - išsupta burė
be orientyro - tik pilnėjanti ir dylanti hipnozė.