Sanatorijoj dienos bėgo žymiai greičiau, negu ligoninėj. Ten vėl susitiko su vaikais, kurie anksčiau išvažiavo sanatorijon iš ligoninės. Jie jautėsi kieti senbuviai ir iš aukšto žiūrėjo į dvi naujokes, nors tik prieš savaitę patys buvo naujokai. Danutė su Žana visur būdavo drauge: ir prie stalo, valgio metu, ir žaidimuose. Net miegamajame jų lovos stovėjo greta sustumtos. Ilgainiui susidraugavo su keliomis mergaitėmis. Viena jų buvo Jūratė Maksvitytė. Išsiskirianti iš kitų.  Jinai neidavo į pušyną kartu su visais vaikais, o galėdavo viena vaikščioti po sanatorijos teritoriją, nes buvo žymiai vyresnė už kitus, čia besigydančius vaikus. Ji niekada nesinaudojo savo teisėmis ir retai kada nueidavo į kopas prie jūros. Daugiausiai dienas leisdavo kieme, pavėsinėje su rankdarbiu rankose. Greit pavargdavo, tad dažnai, grįžusi į palatą, priguldavo.  Kartą, kai buvo tik trise likusios palatoje, Jūratė, kaip didžiausią paslaptį parodė dar šviežią, raudoną randą per visą krūtinę.
– Man ketvirtį plaučių išėmė. Kitaip negalėjau pasveikti. Dabar nebekosėju ir tyrimuose neberanda tuberkuliozės bacilų... Vėl pradėjau tikėti, kad gyvensiu. Labai noriu gyventi...
Mergaitės buvo labai sukrėstos. „Kas tie žarnų rijimai? Niekis. Jei taip mane būtų supjaustę“, – mąstė vėliau Žana. Beje sanatorijoj tyrimai nebuvo tokie baisūs, kaip ligoninėj. Liepė plačiai išsižioti ir gerklėn mėtom kvepiančio skysčio papurškė, kuris sukėlė kosulį. Atkosėjus išspjovė į paruoštą buteliuką ir viskas. Vieni niekai.
Labiausiai Žana laukdavo sekmadienių. Tada ji pusę dienos praleisdavo su tėčiu. Abu eidavo prie jūros arba į pušyną ir, sėdėdami ant kelmo, kalbėdavosi. Tėtis jai pasakodavo apie namus, mamą, apie savo darbą, kaimynus. Žana – apie gydytojus, auklytes, drauges, apie nuotykius, pušyne ir prie jūros. Vieną šeštadienį buvo labai didelis vėjas. Jūra siautėte siautėjo. Tądien nuskendo du maudytis mėginę poilsiautojai. Sekmadienį vėjas jau buvo gerokai aprimęs, bet bangos dar buvo labai didelės, net palatoje buvo girdėti jūros ūžimas. Tądien Žana su tėčiu pastovėjo kopos viršūnėje, pasigrožėjo vandens kalnais ir patraukė į pušyną, kur neužpučia šaltas vėjas. Tėtis atvežė šviežių braškių, tad sutūpę ant kelmo, abu ragavo gardžias uogas, pasakodami vienas kitam savaitės naujienas. Jiedu taip buvo užsiėmę, kad nepastebėjo, kaip iš krūmų tankmės atliuoksėjo kiškis ir drąsiai juodu apžiūrinėjo. Pirmoji ilgaausį svečią pastebėjo Žana ir tyliai tarė tėčiui:
– Tėveli, nejudėk. Pažvelk kairėn. Matai?
– Jis tikriausiai nori mums naujieną pasakyti, o gal tik tau vienai?
O kiškis visiškai ramus priliuoksėjo artyn. Krutindamas ūsus, apuostė juodviejų batus, pasistiebęs ant dviejų kojyčių apžiūrėjo gerokai nusekusią braškių dėžutę. Pabandė uogos, bet pajutęs pavojų, nuliuoksėjo tankmėn. Žana apgailestavo, kad su jais nebuvo Danutės. Žinoma, ji papasakos draugei, bet tai jau ne tas, kas matyti pačiai.
Vidudienį abudu grįžo , nes Žanai jau reikėjo eit pietaut, o tėčiui važiuot namo. Prie stalo jos jau laukė Danutė, visa švytėte švytėdama.
– Žana, Žana, kokia aš laiminga! O... tu nieko nežinai! Kiek daug tau turiu papasakoti!!!
– Aš irgi tau turiu papasakoti! Ot buvo nuotykis! Ar buvo pas tave tėtis?
– Aha!
– O kodėl mama pas tave nebeatvažiuoja?
– Apie tai ir norėjau papasakoti. Valgykim, palatoj papasakosiu.
Pietums buvo vaisių sriuba ir keptas ungurys. Žana pirmą kartą gyvenime valgė ungurį. Visai gardus, nors truputį riebokas. Kiti vaikai raukėsi, sakė, kad unguriai ėda skenduolius, todėl yra tokie riebūs. Daugelis nuo tokių kalbų prarado apetitą ir seselės turėjo vargo, kol privertė vaikus viską suvalgyti. Buvo tokių, kurie net apsivėmė.
Danutė su Žana valgė skubėdamos ir nesiklausė kalbų. Jos kuo greičiau norėjo bėgti palaton. Parodžiusios seselėms švarias savo lėkštes, lenktyniaudamos pasileido laiptais aukštyn. Abi vienu metu griuvo lovon ir Danutė ėmė kloti savas naujienas.
– Oi, Žana, sprogsiu, jei tuoj pat nepasakysiu...aš nebe vienturtė! Aš turiu brolį!! Va kodėl mama pas mane negali atvažiuoti. Ir jau neatvažiuos daugiau, nes po mėnesio aš jau pati važiuosiu namo! Pamatysiu brolį!! Kokia aš laiminga!!! – Nenustygdama vietoj, Danutė griebė Žaną glėbin ir ėmė bučiuoti. Žana priešinosi, spurdėjo, stengėsi išsivaduoti. Besigalinėdamos abi išdribo ant grindų ir toliau raičiojosi susikibusios leipdamos iš juoko ir laimės.
– O ką tu žadėjai papasakoti? – Pagaliau prisiminė Danutė.
– Et. Prieš tavąsias naujienas manoji visai nereikšminga, – nuliūdo Žana. – Su tėčiu miške sėdėjom ant kelmo, valgėm braškes iš dėžutės, kuri gulėjo ant gretimo kelmo. Tik iš miško atliuoksėjo kiškutis, apžiūrėjo mūsų batus, apuostė braškes ir vėl nušokavo į mišką. Tėtis sakė, kad kiškis atneša geras žinias. Va ir atnešė. Tau. Išvažiuosi, pasiliksiu viena...
– Nepasiliksi! Mus abi kartu išleis...
– Tai ko iš karto nesakei!!! – dabar jau Žana puolė bučiuoti Danutę, – ir vėl abi susikibusios, krykštaudamos, raičiojosi grindimis. Susirinkusios palatos draugės tylomis stebėjo jas. Įėjusi auklytė, pamanė, kad mušasi. Čiupo už apykaklių ir pastačiusi ant kojų, apibarė:
– Draugės, draugės, o pešatės kaip katės, – išvedė į balkoną ir pastatė skirtinguose kampuose, – kai praleisit popiečio miegą ant stogo, gal vėl susidraugausit? Pastovėkit, pagalvokit, ar verta buvo peštis?
Mergaitės susižvalgė ir nusišypsojo viena kitai. Ne auklytei suprasti jų nuotaikas... Kai tik ji išėjo, mergaitės susėdo ant grindų šalia viena kitos, nukorė kojas per balkono kraštą ir toliau svajojo, kaip bus gera, kai jos grįš namo. Po balkonu, ant stogo vaikštinėjo katė. Kartas nuo karto j tyliai sukniaukdavo. Kiek pavaikštinėjusi, išsitiesė balkono pavėsyje. Iš po šiferio lapo ėmė lįsti mažučiai kačiukai ir priėję prie katės, meiliai trynėsi į ją, o toji laižė jų snukučius, nugarytes. Vienas, du, trys, keturi, penki... Mergaitės sulaikiusios kvapą, , stebėjo gyvūnėlius. Atėjus penktajam kačiukui, mama katė pakilo ir palengvėle, vis atsigręždama į savo vaikus ir tyliai miauksėdama, ėjo tolyn po balkonu. Jai įkandin sekė kačiukai. Vienas buvo baltas, tik apie akytes juodavo ratilai. Ir ausytės buvo juodos. Kitas – dailiais juodais lopiniais išmargintas. Trečias – visiškai juodas. Pilkas. Rainas, kaip ir mamytė. Mergaitės stengėsi nesukrutėti, likti nematomos, kad tik nesutrukdytų kačių pulkui keliauti. Bet kai gausi šeimynėlė pasislėpė po balkono briauna, jos nebeiškentė, nušoko ant stogo ir toliau stebėjo jų kelionę į atokų didoką plyšį, kuriame, visi puikiai tilpo. Katė iš savo slėptuvės nepatikliai stebėjo mergaites, pagaliau iškopė ant stogo ir atsigulė. Kačiukai bematant ją apspito ir mėgavosi pieneliu. Katė buvo menkutė, liesa. Matėsi, kad ir kačiukai buvo labai alkani. Danutė pirštų galais įslinko į palatą, tyliai pasirausė spintelėje, rado sausainių ir atnešė juos katei. Toji skaniai juos sušlamštė ir patikliai pasitrynė Danutei į kojas. Mažyliams sausainiai netiko. Jiems reikėjo pieno.
Po pietų miego, mergaitės, vaikštinėdamos miške, rado seną dėžutę nuo žuvies konservų ir mažą stiklainiuką, tikriausiai nuo garstyčių. Jom šovė gera mintis: reikia rasti didesnį stiklainį ir dar bent vieną dėžutę. Ėmė ieškoti. Pasisekė. Rado pusės litro stiklainį. O dėžutė tik viena – gaus lakti pakaitom. Paslėpusios rankovėse savo radinius, nuėjo vakarienės. Paslapčia po stalu prisipylė stiklainį pieniškos sriubos ir nukurnėjo po balkonu. Kačiukai nemokėjo lakti, springo, čiaudėjo, bet po keleto nesėkmingų bandymų, išmoko ir sulakė visą sriubą. Katė šlamštė duoną su sviestu. Danutė su Žana žiūrėjo ir negalėjo atsižiūrėti.
Nuo dabar jos kiekvieną dieną maitino savo augintinius. Kačiukai greit priprato prie žmogaus rankų. Nebesislėpdavo, o pašaukti atbėgdavo ir patys lipdavo ant rankų. Jų kailiukai darėsi vis gražesni, dailesni. Kasdien darėsi linksmesni, raičiodavosi stogu, žaisdami ir gaudydami vienas kitą. Daug mergaičių susirinkdavo jais pasidžiaugti. Buvo ir tokių, kurios šaipydavosi iš kačių mylėtojų ir skriausdavo gyvūnėlius. Katė akylai saugojo savo vaikus ir skriaudikės ne kartą traukėsi šalin subraižytomis rankomis.
Paskutinis vasaros mėnuo prabėgo neregėtai greitai. Danutė su Žana skaičiavo paskutines sanatorijoje buvimo dienas. Paskutinę naktį prieš išvažiavimą namo, judviejų priešės sugalvojo įskaudinti jas. Naktį prisiviliojo tris kačiukus, užmušė juos ir padėjo prie lovos ant spintelės. Pirmoji juos pamatė prabudusi Danutė. Ji puolė prie lavonėlių, norėjo išmesti juos, kol nepabudo Žana, bet nebespėjo. Žana pramerkė akis ir suklykė iš siaubo. Atbėgo seselė, auklė. Atskubėjo ir gydytoja. Kas taip padarė!? Kokiam galvažudžiui pakilo ranka? Visos tylėjo. Pro ašaras Žana išvardino mergaites, kurios nuolat skriausdavo kačiukus, žadėjo juos paskandinti ar užmušti. Tos gynėsi. Sakė taip nedariusios. Gydytoja griežtai  įsakė įtariamosioms nusirengti nuogai ir gulti į lovas. Pati susirinko jų drabužius ir užrakino palatą:
– Gulėsit, kol pasisakysit, kuri taip padarėt.
Žanai drebėjo širdis, galvoje sukosi įkyri mintis: nereikėjo skūsti mergaičių. Jų jau nepakeisi. Nuo šios bausmės jos nepasidarys geresnės, tik dar labiau nekęs jos ir Danutės. Danutė irgi nelinksma vaikščiojo po sanatorijos kiemą. Nebedžiugino mergaičių nė artėjanti išvažiavimo valanda. Be galo ilgai slinko paskutinės minutės. Pagaliau pasirodė autobusas iš kurio išlipo Danutės tėtis. Žanos tėtis vis nesirodė. Danutė glėbyje vartė savo tėčio atvežtus rūbelius, bet neskubėjo jais rengtis.
–Palaukim, kol Žanos tėvelis atvažiuos, tada visi kartu važiuosim. Juk pakeliui mums. Visiems kartu bus smagiau.
Danutė nepaleido nuo   savęs Žanos. Pasisodino šalia ant suoliuko ir visi trys nekantriai laukė Žanos tėčio.
Pravažiavo ketvirtas autobusas, bet ir iš jo neišlipo Žanos tėtis. Žana jau nebegalvojo, kad teks dar pasilikti sanatorijoj su kerštingomis palatos draugėmis. Jai labai rūpėjo tėtis. Kas nutiko? Gal susirgo? Gal nelaimė kelyje? Kaip sužinoti? Ašaros pačios veržėsi iš akių ir tekėjo skruostais. Danutės tėvelis kaip išmanydamas guodė mergaitę. Sugalvojo įvairiausių priežasčių dėl kurių tėvelis gali taip smarkiai vėluoti. Na gal pagaliau tėtis dienas sumaišė ir pamiršo, kad šiandien sekmadienis... Visi paguodos žodžiai plaukė kažkur toli, nepasiekdami mergaitės sąmonės. Danutė jau buvo bekylanti eiti pas seselę, prašyti patarimo, kai į kiemą įriedėjo taksas ir iš jo išlipo Žanos tėtis. Abi mergaitės puolė prie jo, apkabino bučiavo ir verkė.
– Tėti! Tėveli, aš jau maniau, kad kokia nelaimė tau nutiko...
– Viskas gerai, dukryt. Norėjau tau drabužėlių nupirkti. Senuosius nebegali vilktis...tu taip paaugai...tai ir užtrukau. Glostė tėvas abi mergaites pats nebesulaikydamas ašarų.
Pirmoji atsitokėjo Danutė:
– Bėgam pas sesutę, pasiimam dokumentus, persirengiam ir važiuojam. Greičiau!
Tėvai neskubėdami nužingsniavo vidun. Danutės tėtis prisėdo koridoriuje, o Žanos – pasuko į gydytojos kabinetą: reikia pasikalbėti, išsiaiškinti ar nereikia dukrai kokios ypatingos priežiūros. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad jo dukra visiškai pasveiko.
Mergaitės labai skubėjo. Greičiau, greičiau viską susirinkti. Nors daiktai jau iš vakaro supakuoti – tiek ir tų daiktų – kelios knygos, vašelis, siūlų likučiai, nosinaitės, šukos, veidrodėlis... Svarbiausia nepalikti nė mažiausio daiktelio, kad vėl nereikėtų čia sugrįžti. Greičiau sprukti iš pakyrėjusio pastato, pabodusio kiemo. Kuo toliau nuo visko, kur tvyro ligos kvapas. Jos jau sveikos. Sveikos ir laimingos. Vyksta namo!
Autobusas taip lėtai slenka, toks tolimas kelias. Kada, kada pasimatys gimtų namų stogai. Kada, kada prisiglaus prie senai matytų mamų, kada jos apkabins savo brangiausias dukras, per tuos metus taip smarkiai paaugusias, kad vargu bepažins...
Danutė su tėčiu buvo nugrūsti į patį autobuso galą. Žana sėdėjo autobuso vidury ant savo lagamino, nes keleivių buvo tiek daug, kad sėdimą vietą gauti nėra ko ir svajoti. Šitaip žemai sėdėti ir matyti vien tik kojas tikra kančia. Ji mieliau stovėtų ir žvalgytųsi pro langus, bet tėtis liepia sėdėti. Jis vis niekaip neatsikrato senų prisiminimų, kada ją pernai lydėjo į ligoninę, tokią silpnutę, kad nuo menkiausių pastangų alpo. Dabar ji stipri ir linksma, bet tėtis vis tiek baiminasi dėl jos ir liepia sėdėti ant lagamino. Pats šalia stovi ir stebi, kad tik jai būtų patogu. Žana nejučiom prisiglaudžia skruostu prie tėvo kojos. Kelnių kiška dar kvepia angliniu prosu, namų sienom ir sena spinta. Tėvas sugrubusia ranka paglosto jos plaukus. Jie žvelgia vienas kitam į akis ir šypsosi. Pro autobuso langus praslenka Kretinga, Kartena. Artėja Plungė. Kažkuriam kaimely iš sėdynės pakyla stora bobulė, bet su dideliu ryšuliu niekaip negali prasisprausti į priekį. Tėvas skersas sėdasi ant sėdynės, padeda moteriai išlaisvinti ryšulį ir toji vargais negalais nusiiria autobuso priekin. Žana su lagaminu spraudžiasi arčiau tėvo. Pastato lagaminą prie tėvo kojų ir vėl ant jo įsitaiso. Dabar ji jau gali matyti pro šalį lekiančius medžius ir namų stogus. Elektros stulpus su nukarusiais laidais ir ant jų tupinčiais paukščių tuntais. Rankas pasideda ant tėvo kelių. Po kiek laiko ant rankų nusvyra ir jos galva. Žana miega. Tėvas budriai saugo jos miegą. Atidžiai žiūri, kad praeinantys keleiviai neužkliudytų jos ir nepabudintų. Žiūri į savo miegančią dukrą ir vis dar negali patikėti, kad baisioji liga nugalėta, kad jam vėl sugrąžintas jo vaikas. Kiek ašarų juodu su Ona išliejo... Kad ir guodė daktarai juos, kad ir kaip įtikinėjo, kad dabar tuberkuliozė jau pagydoma, juodu negalėjo patikėti. Ir dabar širdis dreba vien nuo minties, kad liga gali atsinaujinti. Duos Dievas viskas bus gerai. Žvilgsniu vis myluoja geltonplaukę dukros galvelę, pirštų galais glosto per kelėną nusidriekusią plaukų garbanėlę...
Telšiuose autobusas stabteli ilgesniam laikui. Daug keleivių išlipa prasimankštinti. Išlipa ir Žana su tėčiu, ant sėdynės palikę lagaminą, kad saugotų jų vietas. Atsisveikinę su Danute ir jos tėčiu, apsilanko tualete ir laiku sugrįžta į autobusą. Jau nebeilga kelionė. Dar dvidešimt penki iki Tryškių ir keletas pėsčiom iki namų. Ak, greičiau, greičiau... Viena sėdynė liko visiškai tuščia ir jiedu persikraustė ten. Žana įsitaisė prie lango ir godžiai gaudė pažįstamus vaizdus.
Autobusui nudulkėjus tolyn, jinai nekantravo, kuo greičiau pasiekti namus ir mielai būtų pasileidusi tekina, bet tėtis draudė skubėti.
– Negalima. Sukaisi...
– Tėti, aš sveika. Ten, sanatorijoj, mes ir bėgiojom, ir jūroj maudėmės, ir viskas gerai buvo. Duok man dviratį pavaryti.
– Ne, ne. Tau bus sunku...
– Nebus, tėti, kai pavargsiu atiduosiu vėl tau. Tėti, duok, labai prašau.
Kad ir nenoromis, tėvas perleido dviratį dukrai. Mat vasarą jis iki miestelio važiuodavo dviračiu ir palikdavo pas Antaną. Gerai. Nereikia nešti Žanos daiktų. Be to duonos ir batono keli kepalai supasi rezginėlėj ant dviračio vairo. Žana mielai sėstų ant dviračio ir dumtų laukų keliukais, bet ji nenori palikti vieno tėčio. Ji taip pasiilgusi jo, kad nori nuolat būti šalia jo. Jiedu nėjo per kaimą, o pasuko per nupjautų javų ražienas. Ir arčiau, ir smalsių žvilgsnių mažiau. Jau ir kolūkio sodas liko užpakaly. Namų stogai kyšo iš už alksnyno. Posūkis, antras ir sodyba išnyra visu gražumu. Patvartėj virvena šuniukas...
– Labas, Liuksai.
Šuniukas pabrukęs uodegą nekantriai cypauja ir tampo grandinę. Pažino ją! O kur mama? Kieme nesimato...gal prie karvių pievose?
Ona tuo metu virtuvėj netekusi jėgų susmuko ant kėdės ir prijuoste skubėjo nubraukti džiaugsmo ašaras. O juk nebetikėjo, kad pamatys dukrą gyvą, o tuo labiau sveiką...
– Mama, mamyte... – krito Žana mamai ant kaklo, apsivijo rankomis, prisiglaudė, prisispaudė viena prie kitos, rodos krūvon suaugo. Nė viena nebeslėpė džiaugsmo ašarų... O nešuliai besvoriai karojo tėvo rankose...