Šiandiena išeisiu namo.

Norėjau jau vakar,
norėsiu po metų.
Ieškodamas blėstančios saulės šviesos,
užmiršiu, galbūt,
kad aš aklas.
Pasiimsiu pavadį -
nugaišusio šuns,
ir antsnukį dėl viso pikto,
tie žmonės iš gatvės -
manęs neužpuls,
tie žmonės, kurių nebeliko - - -

- - - Išeisiu namo, nes sienos krenta, o stogas pūva, nes neberandu daiktų savo vietose, nes bijau aklumo, bijau tuščio savo šuns antkaklio. Žengdamas tuos tris metrus nuo kėdės iki durų... aš nematau savo žingsnių, o storas kilimas slopina visus garsus. Gal aš miegu? Vaikštau sapnuodamas?
Tai, kas aplink mane - kiautas, namų parodija. Dažnai svajoju, kad mano namai - pasaulis: judrios gatvės, žalsva migla pasidengę parkai ir net miesto dulkėmis apkibusios varnos man tada atrodo mielos. Kažkada neatrodė.
Šiandien eisiu namo, tik šiek tiek gaila, kad mano aklumas netikras, o šuo vedlys - pasiteisinimas. Šiek tiek gaila, kad visame pasaulyje neišgalvojau jokio tikslo ir turiu kliautis šuns pavadžio įnoriais. Bet nemanau, kad tai blogai. Tikriausiai ką nors sugalvosiu. Kol kas man patinka suvokti aplinką jos nematant - - -

- - - Šiandiena išeisiu namo,

nereikia nei vakar,
nereikia po metų.
Aš laukiu... šuva ne už ilgo sulos -
praneš, kad jau šiandien,
nes žinot, pats aklas.