...taip noris priglaust šią laukimais pastojusią vasarą,
prisirpusią dykvietėj bruknių ugninėmis uogomis,
kad, regis, atleistum rugpjūčiams, kadaise išvogusiems
sapnus, ir užmirštum, kad tik kada nors išsipasakot,
kaip lengva, kaip supančiai lengva, skaičiuot iki dvylikos,
kol jaunas Morfėjas tave mano nakčiai matuojasi,
kol gelti nustoja, undinių žvynuotomis kojomis
palietus krantus tavo žemės, kol tysta akimirkos
šešėliais, ramiai susiglaudusiais arkose liepžiedžių,
kol gatvių žibintai apsnūdę išžiovauja paslaptis,
brendu į tave, mano žėrintis lobi, neatrastas,
labanakt ištart ir nuskęsti virpėjime prieširdžių...