Vidury tamsios girios, didelio ežero pakrantėje, nuo neatmenamų laikų stovėjo sena, apsamanojusi pilis. Joje gyveno kilminga fėjų šeimynėlė. Augino dvi dukras ir vieną mažytį sūnelį, dar gerai nemokantį skraidyti. Kitoje ežero pusėje įsikūrė laumių šeimyna, geroji Olė su mažąja Rasele. Ji dažnai lankydavo kaimynėlius. Vaikučiai žaisdavo, o mamos dalinosi naujienomis ir kartu siūdavo jiems drabužėlius.
Kartą susirgo mažylis Karlas. Ką tik mama nedarė! Kuo tik jį negydė! Sūnelis ėjo vis blogyn ir blogyn. Nieko nevalgė, gėrė tik rytais surinktą raselę ir tiesiog menko akyse.
Nusiuntė motinėlė savo vyresniąją dukrą pas žiniuonę, jaunesniąją– pas Olę, prašyti pagalbos.
Sužinoję naujieną, sujudo viso miško gyventojai. Visi stengėsi padėti mažajam Karlui, palepinti jį. Pirmosios atskrido bitutės, atnešė stebuklingojo medaus. Atšokavo žaliosios varlytės, surinkusios gydomųjų žolelių. Per pačią mėnulio pilnatį laumės prikasė stebuklingųjų šaknelių ir girdė mažylį nuoviru. Kaimynės fėjos surinko žiedų nektarą, vilgė jo skaudančią galvelę. Zuikučiai iš savo slėptuvių išrinko gražiausias morkeles, ežiukai – užsilikusius obuoliukus. Bet niekas nepadėjo. Karlas sunkiai sirgo. Žiniuonė tik kraipė galvą, viena Olė neprarado vilties:
– Ar nebus mano piktosios pusseserės darbas? Ji vienintelė galėjo užburti.
Per patį vidurnaktį miško aikštelėje rinkdavosi visos laumės pasilinksminti ir pasidalinti naujienomis. Olė išgirdo draugės pasakojimą, kad piktoji laumė, uždegusi laužą šnabždėjo prakeiksmus.
“ Reikia pasekti Zuzę. Gal kas išaiškės? “
Netrukus geroji laumė savo akimis pamatė, kad pusseserė  ruošiasi sustiprinti prakeikimą.
Olė nusiėmė nuo kaklo nedidelį maišelį, kuriame laikė stebuklingąsias žoleles. Pasėmusi žiupsnelį., metė į pikčiurną sakydama:
– Žolelės, žolelės! Paimkit Karlo ligą ir blogį. Perduokit piktąjai Zuzei! Tegul dreba kaip epušės lapas ištisus metus kol taps dora ir gailestinga!
Užgęso pikčiurnos uždegtas laužas, pakilo tamsūs dūmai ir apglėbė Zuzę.
Kitą dieną Karlas pasijuto geriau. Jis paprašė valgyti:
– Mamyte, aš noriu uogyčių. Daug, daug…
Apsidžiaugė miško gyventojai. Voverytės atnešė kraiteles ir išdalino rinkėjams.
– Eime prie ežero. Mes užvakar skraidėm, saulėkaitoje raudonavo visas šlaitas, – paaiškino margi drugeliai ir nuskrido į ežero pusę.
Iš paskos nusekė fėjos, tankiai mojuodamos sparneliais ir linksmai dainuodamos. Kiti miško gyventojai patraukė vos įžiūrimu takeliu. Gerai, kad zuikelis žinojo kelią.
Kai kraitelės prisipildė saldžiomis žemuogėlėmis ir šlaitas prarado savo raudoną spalvą, visi sugrįžo ir sustatė pilnas kraiteles priešais mažylio langą.
– Tiek nesuvalgysiu…
– Ir nevalgyk. Užmaišysime tešlą ir kepsime pyragus us žemuogėmis. Visiems užteks, – mama su pagalbininkėmis nuėjo į virtuvę.
Olė užkaitė žolelių arbatos ir visi susėdo prie didžiojo stalo po egle. Visas miškas pakvipo žemuogėlėmis ir pyragais. Tik viena pikčiurna Zuzė susirietusi tupėjo savo namuose ir dejavo.