Senais laikais miško pakraštyje gyveno ragana ir turėjo dukrą. Raganaitės laukė įsimintinas įvykis - pirmasis pokylis trumpiausią metų naktį ant Raganų kalno. Apie tai ji ir tauškė ištisas dienas su miško ir pamiškės gyventojais.
     Bebras surišo šluotą - turės kuo raganiukė skristi. Plaštakėlės mokė ją skraidyti, lakštingala - dainuoti, žiogas - šokti. Nenumaldomai slinko laikas. Artėjo trumpiausia naktis. Dar reikėjo pasirūpinti suknele. Vorai išaudė plonytį, kaip plaštakės sparnai, audinį. Čiurliai iš savo uodegėlių išsitraukė žirkles ir sukirpo nuostabų drabužėlį. Beliko susiūti. Darbą atlikti pasisiūlė ežių šeimyna. Jiems bedirbant atslinko naktis. Reikėjo paskubėti, kad iki vidurnakčio suknelė būtų baigta. Atpupsėjo mažiausias ežiukas ir atnešė pintinėlę pilną žemuogių.
- Mama, tėti, gal dar spėsit suknelę papuošti uogelėmis? Mūsų raganaitė ne tik gražiausiai atrodys, bet ir nuostabiai kvepės!
      Tėvams mintis patiko. Darbas virte virė. Vidurnaktį suknelė buvo baigta. Pelėda ūkdama nulėkė pas raganas. Raganaitė iš nuostabos neteko žado - tokios gražios suknelės nė sapnuose nesapnavo. Apsirengė, stvėrė šluotą ir išlėkė su mama į puotą. Kur praskrido, ten žemuogėm pakvipo. Miško gyventojai nuo to kvapo sapnavo žemuoges ir čepsėjo.
      Pokylis buvo puikus. Jis pralėkė, kaip viena akimirka. Saulės kraštelis kyštelėjo. Raganaitė su mama grįžo namo. Jos ilgai negalėjo užmigti, bet kai įmigo, tai įmigo. Negirdėjo, kaip skruzdėlytės sukėlė triukšmą pamiškėje.
     Vakare pievelėje jos buvo radę pirmųjų žemuogėlių. Dabar ten tik išguldytos žolelės. Susirinko visi miško ir pamiškės gyventojai. Vieni kitus kaltino uogelių vagyste. Niekas neprisipažino. Ginčai tęsėsi iki vakaro. Prabudo ir raganaitė. Jai pasidarė smalsu, kas ten vyksta.
      Į pamiškę ji atėjo pasipuošusi pokylio suknelė. Pasklido žemuogių kvapas. Visi sustingo ir nurimo.
- Ko gi, čia taip triukšmaujate?- paklausė užsimiegojusi raganaitė.
- Kaip mes netriukšmausim, kad mūsų žemuoges šią naktį kažkas pavogė,- šaukė skruzdėlytės.
- A, tai gal šias, - parodė į uogeles ant savo suknelės.
- Nepykit, aš pabandysiu jums atsilyginti, - šyptelėjusi tarė raganaitė.
      Raganų puotoje ji gavo dovanų burtų lazdelę. Ja mostelėjo kelis kartus, kažką sumurmėjo ir miškas pakvipo uogomis ir grybais. Pamiškėje, kirtime suraudonavo avietės, šilas - pamėlo mėlynėmis. Gervuogių krūmai linko nuo gausybės uogelių. O, ką bepasakoti apie grybų takus ir raustančiais šoneliais bruknes.
      Baigėsi ginčai. Kiekvienas surado savo mėgstamą uogelę ar grybą. Taip raganaitė atsilygino už prarastas žemuoges.
      Aš nežinau, ar tai pasaka, ar ne, bet pralėkus trumpiausiai nakčiai, miške atsiranda įvairiausių uogų ir tiltai grybų.