Vežimą dienų aš lyg kuinas tempiuosi –
Į kalną, į statų – pakalnės retokos.
Ne visos tebuvo kaip gundantis šposas,
Nes žmonės iš manęs piktdžiugiškai juokės.

Jos eina naktim, kai nukritęs ilsiuosi,
Jų nytys pervertos per širdį, per trobą –
Tas mirgantis kelias lyg rodoma juosta,
Net tamsią ramybę, net sapną apgrobia.

Man tenka sunkiausiai judėt nesustojus,
Kietai įkinkytam į judantį važį –
Žaliavo, nugelto dienų vasarojus,
O aš vis keliauju kaip vedamas mažas.

Kanopos storiausios ir nagas dar kietas,
Žali ir raudoni man pasagą lenkė –
Ir kelias per manąją žemę dulkėtas,
Ir teko man vilkt net aplūžusius tankus.

Dienų tų sunkių susirietusi velkė
Mane patroškino, vos dvasią begaudau,
Bet reikia judėti per raistą, per pelkę –
Už Lietuvą mūsų, už vargstančią liaudį.

Sapne kai sustoju, užpuola sparnuotos
Mažytės muselės ir kraują vis geria:
Beprasmiai ir skundai, ir straipsniai, ir notos –
Ten arklio nemato – jiems linksma ir gera.

Ak šnervės, tos šnervės – jos viską parodo
Ir manęs net veltui ne daug kas beimtų –
Einu juk per pievą kaip plikšalų gruodą
Ir kam man reikėjo gyventi ir gimti?

Dabar jau dažnai net judėdamas snaudžiu,
Kol savąjį važį įversiu į griovį –
Likimas kiekvieną kaip vagį nubaudžia,
Kas savo vežiman per daug prisikrovė.

O mano dienų juk pilka begalybė –
Kažin ar galėtų kas nors beįminti? –
Ne laikas, o kelias kaip juosta sužibo,
Tik durys į tvartą jau man užrakintos.