Miesto gatve su savo moterimi vaikščioja Stonkus. Vaikščioja galvodamas apie savo amžių. Artėja penkiasdešimt treti. Na ir kas. Tai nesustabdoma, bet... Vakar dar nejuto senatvės. O dabar...dabar jutimas vyksta. Ir todėl liūdna. Diena taip pat liūdna. Dangus apniūkęs pilkomis, pleišėtomis padraikomis. Virš senamiesčio susitelkęs tirštai mėlynas dangaus pakraštys žada lietų. Žvarbus vėjas išlenda iš už namo kampo ir veria juos abu. Vis daugiau ir daugiau. Ne, pamano Stonkus, nepasivaikščiojimo diena. Liūdnos dienos reikalingos numirėliams, skvarbi mintis nestebina. Jis jos laukė. Kaip ir apie Stanislovą. Vakar mirė. Aišku, jog šiandien galvos ir galvos. O gal jiems ir nereikia. Ir mums nereikia. Tai kodėl mes vaikštom liūdną dieną, kai per savaitę buvo gražių, švytinčių dienų? Kodėl?
Stonkus negali atsakyti į klausimą. Nori paklausti žmonos. Ji eina šalia ir vis dairosi, dairosi. Tarsi pirmąkart mieste, šioje gatvėje. Stonkų visada ima juokas, matant tokią žmoną. Tačiau dabar jis pyksta, žiūrėdamas į jos švytintį veidą. Pagalvoja: švytinčių veidų ir dienų numirėliams nereikia. Jiems nieko nereikia. Bet apie tai jis galvojo. Jis žino: mirė mano draugas. Monika visai neliūdna. Kodėl? Ir kokia yra Monika dabar?
Monika galvoja: baisus žmogaus gyvenimas. Dar vakar ryte Stanislovas prašė pinigų. Žadėjo pirkti vaistus. Tik niekas nepaskolino. Visi nusprendė, jog pralaks, negražins ir nepirks jokių vaistų. Mes pamiršom Stanislovą. Mums buvo gaila ne jo, o pinigų. Jie liko. O žmogus mirė. Dabar mums gaila ir mes liūdim. Dabar mes geručiai. Vakar mūsų gerumas buvo dingęs. Tai kokie mes? Dabar kokie?
Stonkus klausia Monikos:
- Ar reikėjo liūdną dieną eiti pasivaikščioti?
Sklandus ir taisyklingas sakinys su klaustuku nustebina Moniką. Ir patį Stonkų. Jis net pralinksmėja ir pasigardžiuodamas pakartoja. Monika negali atsakyti. Galvoja: gėrė jis ir gers. Na ir kas, kad Stanislovas mirė. Vis tiek gers.
- Va, dabar jau žinau, - šūkteli Stonkus, vis linksmėdamas. - Žinau, kodėl išėjom. - Tas žinojimas toks stiprus, jog tvertis jau nebeįmanoma. Lyg kas kužda, vilioja sakinius, dėlioja kaip atvirutes, ne kartą matytas, pažįstamas. Savas. -  Todėl, kad už dieną dar kažkas yra liūdnesnis. Ėjimas pas Stanislovą. Taip taip. Mes bjaurimės juo. Mirusio Stanislovo. Tai kokie mes? Tik ne tokie, kaip vakar. Visai ne tokie.
- Mums reikia eiti į senamiestį, - sako ir sako vyriškis, jau nebejusdamas jokio liūdnumo. Sako pasigardžiuodamas, primerkęs akis, atvėpęs lūpas, rankas už nugaros užkišęs, tipendamas it sutinusiom kojom. Jis vis labiau nori atkreipti dėmesį į save. Ir kalbėjimu, ir ėjimu. Toks Stonkus – kitoniškas. Šiaip šis žmogelis ramaus būdo. Dirba mokytoju mokykloj. Dažnai sirguliuoja sloga per beveik kasdieninį važiavimą į darbą ir iš jo. Jis turėjo daug progų išsikišti, tapti pastabiu. Tačiau jis toks nebūdavo. Kai išgerdavo, žmonės jį keiksnodavo pijoku. Ir čia jis likdavo ramus. Nemušdavo tų žmonių, nemaištaudavo. Tiesiog būdavo ramus. Ir tokiam ramiam žmogeliu liūdną dieną, kai senamiestyje žada lyti, kažkas užeina. Jį smagina užėjimas. Pradžioj vyras ištaria sklandų ir taisyklingą sakinį su klaustuku. Pasigardžiuodamas pakartoja. Paskui pakeičia pozą, eiseną. Ir yra kitoniškas. Kai Stonkus pagalvoja, kad jis yra kitoniškas, kad nebėra vakarykščio Stonkaus, jis vos neapalpsta ir jau peržengia ribas. Prieš pat automobilio nosį, ne vietoj pereina gatvę. Kitoj pusėj ima šaukti, spiegti, skeryčiotis rankomis ir kojomis trypčioti. Rodyti visokius babaužius, kurių pasižiūrėti susirenka žmonės. Apspinta iš visų pusių. Per juos nebesimato nekasdieniško, išsikišusio žmogaus. Tai pastebi ir Monika. Pagalvoja, kad reikia susigrąžinti vakarykštį Stonkų. Yra vilties. Kad tik nepavėlavus.
Vikriai išvinguriavusi per mašinų srautą į kitą gatvės pusę, nutveria Stonkų ir ima plakti delnu per nugarą. Paskui aprėkia alkoholiku ir nusitempia į artimiausią namo kiemą. Žmonės su tuo sutinka ir jiems pagaliau paaiškėja šis incidentas ir šis kitoniškas žmogelis. Jiems labai gaila, ar tai tiesa, kad nebėra nekasdieniško, išsikišusio žmogelio. Kad jo pasirodymas – tik nedidelis girtuokliškas kvailiojimas. Gaila jiems ir moters. Girtuoklis vyras vargas šeimai ir visuomenei. Pagailėję, pamąstę apie ar tai tiesa, žmonės išsiskirsto. Po kelių minučių, kur stovėjo kitoniškas Stonkus, sugrįžta panašus į vakarykštį ir Monika. Vyras lyg apglėbęs laiko savo užėjimą, tačiau vis sunkiau, nebe sulaikomai kaip kisielius varva per pirštus, ištuštindamas vidų nuo jo  gėrio, prie ko taip greit priprato, patiko. Ir nebenori būti vakarykštis. Baisuma artėja, pagalvoja. O jei taip ir Stanislovui buvo. Gal jis tą darė. O dabar, kur jis?. Žinai. Jo ten nėra. Tik kūnas. Po truputį irstantis. Dar vėliau, nebebus net panašus. Liks kaulai. Į visus jau panašūs. O gal ir pats ten eini. Ir nebe suturės tavo moteriškė. Apsilpo jos jėgos.
Moteris galvoja: jei toliau gers, pamiš arba numirs kaip Stanislovas. Ir nebus abiejų.
Į senamiestį Stonkus su savo žmona ateina vėlai vakare. Lietus vis žada lyti. Tamsėja debesys, pučia žvarbesnis ir stipresnis vėjas. Du žmonės tarsi vagys įsmunka į namą ir išvysta šviesų durų stačiakampį. Iš jo sklinda prislopinti garsai ir nemalonus kvapas.
Monika įsispitrinusi akimis į sklindančią šviesą, pamiršta Stonkų. Šis sustoja ir nebeeina toliau. Vyras  galvoja: nenoriu eiti pas Stanislovą. Ten jo jau nebėra. Nenoriu pas kaulus. Nenoriu, nors reikia. Kam reikia? Jiems, man Stanislovui, Monikai. Senamiesčiui, gera mintis, ar žadančiam lyti? Jei nenueisiu, žmonės klyks, kad neliūdžiu, kad ne gaila Stanislovo. Jie mano, kad gailestis ir liūdesys turi būti veiksmuose ir žodžiuose. O ką man daryti, jei jie tik mano viduje?
Stonkus apsisuka ir nueina nuo švytinčių durų. Čia nėra užėjimas. Nebijok Monika. Čia vakarykštis. Kitoniškas šiandien gimė ir numirė. Kaip Stanislovas. Moteris netiki, puola iš paskos, vis vien nusprendusi, kad jis vėl nori kvailioti. Stonkus jaučia, kad pasielgė bjauriai, nuo ko, tarsi susmunka, suglemba. Jo poelgis kitoniškas. Pats ne. Nebe išėjo įsikišęs, kitoniškas Stonkus. Užėjimas nesigavo. Kad neišėjo, truputi gaila ir Monikai. Bet taip ramiau. Žymiai. Kaip lengva, paprasta, kasdieniška, nekitoniška. Tik poelgis, tik... Va, žingsniuoja abu senamiesčiu, kur žada lyti ir galvoja, kad rytoj gal nebus liūdna diena. Jie tad nueis pas Stanislovą. Ir poelgis bus nekitoniškas. Ir jokio užėjimo. Va taip.
Gal.