Dėinas švėisės, šėltas, saulė sok ėlgiausi
Ė gražiausi sava vasarėni rata,
Lėngvė debeselē kāp poukele glaustuos,
Rodėnėni joudi senē nosėkratė.

Karštis raita uora mėrgontēs verpetās,
Elsie daržė morku ė boruoku ežės –
Lapā jau soblioška – karštie nier pripratė
Augtė ė kentietė ilga dėinuos laža.

Slepas vėsė gīvē, lend i viesė skīlė,
Tik vėkros drėižielis šmėrinie po žuolė,
Ė vėsuokės mosis guonās pasėkielė –
Vėsos spėitlios arkli pamėškie ožpoulė.

Varnas išsėžiuojė ė prarada balsa,
Dīglėnie po dėrva, ėiška kuokė slėika
Kėita muolė plota kol snapo prakalsi,
Rēk jau isėtėmpos vėso jiego plėiktė.

Rēk ė Barbē jimtėis so žuoliem ė karštēs –
Laistītė, ravietė, kauptė bolviu ežė,
Vo jiega išnīkus, kelie išsėbarstius,
Tarsi šluotas lapā, bepalėka ražos.

Darbū jug ne marės išdalintam ūkie,
Bet ė tuokė nieka nebgali iveiktė,
Gerā, ka dar prispėr vākā ė anūkā –
Vėsė karto šliožėn tou nenaši valkti.

Tuokė dėina gera, ka svetelē sokas,
Barbė taisa pėitus ė večerė suotė,
Vo anuos pasaulis tīlomuo nublokės,
Tarsi vīns skleiničiuo praded viel potuotė.