Vakar(e) manęs neapleido bloga nuojauta: užvaldęs šaltis drebuliais purtė kūną, tvinksėjo širdis tarsi kažkas įvyks negero...
Tada pagalvojau – kaip Tu? Ar viskas gerai?
Užsikimšau ausis ir užmerkiau akis, kad atsiribočiau nuo išorinio pasaulio ir galėčiau pabūti tiktai su Juo. Pradėjau melstis. Padrikai, keletą maldų sujungdama į vieną jungtį, kuri vėliau, širdžiai ir keistam mane užvaldžiusiam jausmui aprimstant, susigrąžindama savo tikruosius esinius, išsiskyrė.
Kaip ir mes, manoji Laimės paukšte, sunkiai atrandama ir taip lengvai prarandama...
*
Gal per stipriai Tave suspaudžiau?..

****

Naktimis, kai miegu ir kai nemiegu, aš noriu mirti.
*
Kai buvau išvykusi, mylėjau paukštelį, kurį saugojau susižeidus dešinįjį sparnelį. Tris ar keturias dienas jaučiau, kad kažkas manęs laukia, tačiau
man labai skaudėdavo širdį matant, kaip jis kenčia, nes jo namai – gamta, mėlyni toliai, laisvė – gimtinė. Mačiau, kaip jis draskėsi, visu savo mažutėliu kūneliu atsitrenkdamas į lango stiklus. Nenoriai lesė sliekus, kuriuos jam parnešdavau...
Išnešiau laukan, kad mažylis įkvėptų gryno, man svetimo, dabar tolimo miesto oro.
Jis išskrido, pamatęs savus,
tačiau nežinau, ar jo vos dar ką tik sužeisti sparniukai buvo pasiruošę didžiąjam skrydžiui... Ieškojau jo visur, kad ir negyvo kūnelio, kad sužinočiau...
Sveikas! Tu patekai į mano nasrus. – Mirtis.

****

Su žmonėmis būna kitaip. Daug sudėtingiau. Ir praradimo skonis būna žymiai rūgštesnis,
net ir dabar, kai dainuoja: „Viskas paprasta labai, tu laimingas, nes radai „tą stebuklą“, nes...
Visi stebuklai, kuriuos surandu, greit pranyksta.
Tada labai, labai skauda, ir nežinai, ar kada nors tai praeis...
*
Net ir tada, kai su neapykanta Tu į mane žiūrėsi, aš Tavo akimis gėrėsiuos.