Pradžia čia: http://zaliazole.lt/viewstory/sid/56798/

- Arbatos gersi? – šūktelėjo moteris iš virtuvės. Vyras pasiraivė kėdėje, suraukė antakius.
- Negersiu, - atsakė tyliai.
- Gersi, klausiu?!
- Negersiu! – riktelėjo ir susigūžė nuo savo balso. Tyliai stebėjo, kaip kompiuterio ekrane vis atsiranda naujos eilutės. Pokalbių kambarys šiandien pilnas, tačiau kalbėtis su niekuo nesinorėjo. Jis girdėjo, kaip žmona virtuvėje pakelia virdulį, padeda atgal ir tada skambiai baladoja šaukšteliu į puodelio šonus.  
Vyras paspaudė žalią mygtuką ekrano dešinėje. Atsijungti. Pasirodė darbalaukis su mėlyno dangaus ir jame nardančių kregždžių nuotrauka.  Jis žvilgtelėjo į laikrodį, tada pro langą. Ji jau turėtų būti netoli stoties. Užmerkęs akis bandė prisiminti, atkurti jos veidą iki mažiausių smulkmenų. Ne tik veidą, bet ir gestus, mimikas, akių nuleidimą, mirktelėjimus – viską, ką spėjo pamatyti per pirmąjį jų susitikimą-pasimatymą, kurio net nebuvo. Tą vakarą, kai žmona buvo išvažiavusi į komandiruotę, jis virpančiom rankom surinko žodžius: Ar turi kamerą? Jai atsakius teigiamai surinko dar: Aš neturiu, bet... Paskambinčiau per Skype. Noriu tave pamatyt. Susiskambino.
Žmona atėjo į kambarį, pažvelgė jam per petį, palaistė ant stalo stovintį kaktusą.
- Veikt neturi ką, - burbtelėjo išeidama.
Vyras darkart pažvelgė į laikrodį. Ji jau tikrai stotyje. Vėl atsidarė pokalbių svetainės langą, surinko savo slapyvardį - kregždės skrenda - ir slaptažodį. Atsijungė. Ištrynė keletą ikonų nuo darbalaukio. Pirštais nervingai keliskart perbraukė klaviatūrą. Atsistojo, perėjo kambarį, tada patraukė į virtuvę.
- Kada išeini? – paklausė žmonos. Ši sėdėjo prie stalo ir vartė žurnalą.
- Kur? – pakėlė akis.
- Į darbą, kur daugiau, - kiek suirzo.
- Juk sakiau, kad pasikeitėm su Nijole. Šiandien man laisva, - atkirto ji,  perversdama lapą.
Vyro ranka, kuria laikėsi staktos, sudrebėjo.
- Tai niekur neisi? – dar paklausė, lyg norėdamas įsitikinti.
- Taigi lyja, kur aš, - tarstelėjo nepakėlusi galvos, leisdama suprasti, kad paliktų ją ramybėje.
Jis grįžo į kambarį, atsistojo prie lango. Apačioje matė gatvę, šaligatviu judėjo skėčiai, daugiausiai tamsūs, juodi, tik kur ne kur suraudonuodavo ar nušvisdavo vaivorykštės spalvos. Galvojo, kuris iš skėčių galėtų būti jos. Prisiminė tą dieną, kai nusileido maldavimams susitikti. Ilgai gynėsi tuo, kad lizdo neturi ir negali turėti, atskridęs pabūna trumpai ir lekia toliau. Tikino, kad niekada negalės gyventi šalia jos taip, kaip ji nori - lizde. Tačiau pasidavė. Ji sutiko atvažiuoti į jo miestą, susitarė susitikti netoli stoties, prie geltono namo. Nenorėjo stoties skubėjimo, įsivaizdavo, kad ta pirma akimirka, kai išvys vienas kitą akis į akį, bus magiška, kad sustos vienas prieš kitą gatvės šurmuly, kai viskas aplink judės, lėks, skries, o jie stovės ir žvelgs vienas į kitą.
Vyras pakelė akis į dangų, šis tamsus, horizonte nušvito žaibas. Pažvelgęs žemyn nustėro. Prie geltonojo namo stabtelėjo žalias skėtis. Stovėjo, atrodo, lūkuriavo... jo? Prigludo prie lango, vylėsi, kad ji suskleis žaliąjį ar bent kryptels į šoną.  Skėtis truputį sukiojosi į šonus. Tikriausiai dairėsi. Jis krūptelėjo, išgirdęs, kaip žmona trinktelėjo tualeto duris. Atšoko nuo lango, priėjo prie stalo, įrėmė rankas. Reikėtų išeiti. Bet ką pasakys žmonai? Jei bent rūkytų, pasakytų, kad eina cigarečių, o dabar... Išgirdo nuleisto vandens šniokštimą. Barkštelėjo tualeto, tada vonios durys. Iš čiaupo bėgo vanduo. Galėtų nors kartą... apsiauti batus, užsimesti striukę ir nieko nesakęs išbėgti. Bet... žmona žiūrėtų pro langą, kur jis pasuko.
Grįžo prie lango, žaliasis skėtis tebebuvo prisispaudęs prie geltonos sienos, nors šaligatviu zujo žmonės, vis kliudydami vieni kitus. Taip stovėjo gerą pusvalandį: ji - prisiglaudusi prie šlapios sienos, jis – pirštais gniauždamas gelsvą palangę. Kai lietus liovėsi, ji suglaudė skėtį ir pasinešė į kairę pusę, atsitrenkė į kelis praeivius, iš vieno rankų išbloškė šūsnį popierių. Suklupo, ėmė juos rinkti nuo šlapio grindinio. Surinkusi atidavė seniui ir pradingo po ryškiai raudonu kavinės skėčiu. Iš jo neišlindo kurį laiką. Vyras suprato – prisėdo viduj. Vėl ėmė lynoti.
Žmona grįžo į kambarį, atsidarė spintą, joje ilgai kuitėsi.
- Kokia avarija, kad taip spoksai? – paklausė.
- Nieko, - sumurmėjo jis.
- Einu maudytis, - metė pro petį išeidama.
Vos tik vonios durys užsitrenkė, jis puolė darinėti stalo stalčius, nurimo tik paskutiniame radęs pluoštą baltų lapų. Pasidėjęs juos ant palangės ėmė lankstyti lėktuvėlius. Kai lietus liovėsi, vyras atidarė langą ir vieną po kito mėtė lėktuvus žemyn. Norėjo, tikėjosi, vylėsi, jog suprasianti, kad jis nepaliko jos vienos, kad neapgavo, kad pajustų jį, suprastų...
Be galo džiaugėsi, matydamas, kaip laikydama rankose žalią skėtį ruda kepure mūvinti mergina ėmė rinkti balose gulinčius lėktuvėlius. Surinko visus iki vieno, palaikė rankose, tada išrikiavo ant šaligatvio ir, nepakėlusi galvos aukštyn, nukaukšėjo gatve. Į priekį.
Uždarė langą ir grįžo prie kompiuterio. Parašė jai žinutę: Atleisk, kregždės per lietų neskraido. Nebent popierinės.
- Arbatos gal jau gersi? – išgirdo žmonos balsą užnugary. Krūptelėjęs užgulė ekraną, staigiai atsisuko, bet ji stovėjo prie spintos nusisukusi.
- Gal jau gersiu, - atsiduso ir išjungė monitorių.

Tęsinys čia: http://zaliazole.lt/viewstory/sid/57631/