Aprauda netektis manasis godulys
Tai, kas geriausia, amžinai turėti.
Apsižiūriu - delnai nedideli,
Tarp pirštų tarpai - panašu į rėtį,

Toks įnagis lašams ir trupiniams
Iš visumos tetinkamas gaminti
Ir laiko skirta lyg naktis užtems
Nuleist ant žemės praskrendančią mintį.

Jausmai nurimsta, kai susimąstau,
Kaip galimybės skiriasi nuo norų.
Lyg susitarę svajos eina sau.
Neberypuoju. Jas paleidžiu oriai.

Gal tai - branda? Gal ašarų sausra?
Išsivadėjęs gal jau stingsta kraujas?
Džiaugiuos, kad nieko amžino nėra
Ir kad vertybes aš turėti liaujuos.

Apžilpo akys, bet gerai skiriu,
Kur balta - balta, o kur juoda - juoda.
Nebesirūpinu nei auksu, nei variu.
Svarbu, ką šeimai sudedu į puodą.

Svarbu tos pasakos, kurias vaikams seku,
Svarbu iš sielos išringavęs būdas -
Juk neišsinešu, bet viską palieku,
Ko per gyvenimą į dulkes nesugrūdau.