Tankiame miške, prie upelio, kažkada įsikūrė nedidelė, bet labai garsi fėjų karalystė. Ją valdė ne karalius su karaliene, o vyriausioji fėja. Bendruomenė gyveno labai draugiškai, kartu kęsdavo vargus, nepriteklius, gindavosi nuo priešų, kartu švęsdavo šventes. Gimus naujam gyventojui, būdavo rengiami pokyliai, kviečiamos gerosios kaimynės – laumės, visi karalystėje gyvenę žvėreliai ir paukšteliai. Laumės krikštydavo naujagimius, pranašaudamos ateitį ir nurodydamos jiems gyvenimo kelią. Fėjų mažyliai su savo tėveliais linksmindavosi, šokdavo kartu su kiškučiais, voveraitėmis, laputėmis ir ežiukais, skraidydavo su peteliškėmis ir bitutėmis po žydrą, saulėtą dangų. Kiekvienas dalyvis prieidavo prie naujojo bendruomenės nario, linkėdavo jam gero ir dovanodavo įvairias dovanėles. Tai tapo tradicija.
Kada vyriausios fėjos šeimoje atsirado mažylė, bendruomenė suruošė ypatingą puotą. Be įprastinių svečių, buvo pakviestos fėjos ir iš gretimų karalysčių. O kaip gi kitaip! Juk gimė busimoji valdovė, kuri ateityje taps vyriausiąja fėja. Šventė dar sutapo ir su vasaros pradžia.
Iškilmėms buvo ruoštasi iš anksto: kepami paplotėliai, pyragai, verdamos uogienės, gaminami ledai, saldainiai ir kitokie skanėstai. Repetavo žiogai – muzikantai. Jaunosios fėjos priskynė gražiausių gėlių ir papuošė visą iškilmių salę. Buvo sustatyti stalai, kėdės, kiekvienas pokylio dalyvis atsinešė savo mėgstamus skanumynus: ežiukas iš savo atsargų išrinko geriausiai išsilaikiusius obuolius, bitutės – medų, paukšteliai – grūdelius, o zuikis nusprendė prieš pat pokylio pradžią surinkti upelio pašlaitėje nokstančias žemuoges.
„ Tai bus gardumynas! Tai visi nustebs...“ –  užsisvajojo zuikelis ir nepastebėjo, kad jau laikas eiti į svečius.
Nušuoliavo į pašlaitę, o kas gi čia? Nė vienos uogelės! Dingo jo žemuogėlės! Ką jam reikės dovanoti?
Dairėsi zuikelis prislėgtas nesėkmės, nežinodamas ką gi jam daryti. Kas be jo dar galėjo rasti kvapiąją pievelę?
Pagaliau nusprendė – „ Padovanosiu morkeles, jos juk irgi labai skanios, turėtų svečiams patikti.“
Parbėgo namo, prikrovė į pintinėlę savo skanėsto ir nustriksėjo į puotą.
Jau buvo susirinkę beveik visi sveteliai. Mūsų zuikutis buvo maloniai sutiktas. Vyriausioji fėja pakvietė visus prie stalo. Kai buvo sakomas pirmasis tostas, visų akys netikėtai nukrypo į ilgą, banguojantį raudoną kaspiną, judantį iškilmių salės link. Pakvipo žemuogėmis.
– Tai juk skruzdėlytės! Mažosios darbštuolės!
Jos žingsniavo voroje, nešdamos po uogelę, linksmos ir laimingos, nes nustebino visus svečius. Zuikelis truputį pyktelėjo, juk ne jam atiteko pagyrimai, bet pamatęs kaip svečiai pasigardžiuodami graužia jo saldžiąsias morkeles, nusiramino.
Visi darbštuoles pasitiko plojimais ir puota prasidėjo. Seniausioji laumė dovanojo mažylei Šypsniukės vardą, o visi svečiai palinkėjo jai ilgo ir gražaus gyvenimo.
Iki pat paryčių miške ir pašlaitėje skambėjo klegesys ir muzika, siautė puota. Visi išsiskirstė tik saulutei patekėjus. Ir aš svečiavausi, ragavau kvapniąsias žemuogėles, net širdis apsalo.