Pirmiausia, panorėjau gyventi prie jūros. Čia pat, pravėrus duris, galėjau bėgti į viliojančių bangų glėbį. Nereikėjo galvoti apie jokius potvynius, audras – juk jų čia niekada nebus! Puikiai prisimenu, kaip atsisėdusi ant smėlio iki išnaktų stebėdavau jūrą...kaip būdavo gera. Nors draugai ir išvadindavo kvailele, bet man visai tai nerūpėjo. Tik jūra, tik ji mane užvaldė.

Et, bet laikui bėgant norėjosi daugiau. Jūros man jau nebeužteko. Pamažu manyje apsigyveno kvailas, visa griaunantis godulys. Nors iš pat pradžių sakiau, jog man nieko nereikia – tik jūros prie namų, bet norai vis didėjo. Iš pradžių sodo, šalia mūsų mažos vilaitės, vėliau viso miško. O kaip buvo gera sugrįžus iš miško prieš akis išvystį ją – jūrą.

Aš, toji, kuri pati pirma pareiškė, jog nereikia nieko materialaus, pradėjo prašyti pinigų, mašinos, brangenybių... Labiausiai patikdavo mėgautis skaniausiu pasaulyje maistu. Vieną dieną prancūziška, kitą – kiniečių virtuvė. Ir taip iki begalybės, juk čia – niekada nesustorėsi, tad kimšk kiek tik lenda. O desertai... Ir nereikia bijoti, kad susirgsi, juk to niekada neatsitiks!

Taip laikas bėgo mūsų mažame pasaulėlyje, kur galėjome daryti viską, kas tik šaudavo į kvailas galveles. Tapau tikra materialistė. Bet vis tik jūros niekada nepamiršau. Ji buvo pirmasis mano noras – pats brangiausias ir mylimiausias.

Galiausiai pradėjome pyktis. Grupelė draugų tapo priešais, konkurentais. Paskutinį kartą visi kartu  prie jūros valgėme crème brûlée, kaip visada vienas kitą erzindami. Bet visi šie erzinimai prasiveržė pykčio protrūkiu. Rėkėme vienas ant kito, dabar gerai nesuprantu kodėl. Tačiau į riksmus neatsišaukė aidas, nes jo čia nebuvo. Mūsų balsai skambėjo tuščioje, neaprėpiamoje ir, deja, neegzistuojančioje erdvėje. Galiausiai išsiskirstėme, į namus nė vienas nepasuko. Basčiausi pakrante, galvodama, jog norėčiau naujo perlų vėrinio.

Ar kada matėte jūros pakraštį? Aš mačiau. Beslampinėjant užtikau jūros pabaigą. Visai čia pat, priešais mane nebebuvo jūros, plytėjo smėlio kalnai. Ar įmanoma? Ak, ten viskas buvo įmanoma. Išsigandau. Jūros pabaiga. Supratau, jog kažkas ne taip, kažką padarėme ne taip kaip reikėjo. Atsisukau, norėdama vėl pamatyti jūrą, bet jos jau nebebuvo – tik smėlio kalnai.

Nebėra jūros, nieko nebėra. Nebeturėjau, kur grįžti, nes ir namų jau nebebuvo. Privalėjau surasti kelią į šį pasaulį. Buvo nelengva. Bet juk grįžau! Vis dar prisimenu tą jūrą, pakraštį ir smėlio kalnus...
Nieko nesigailiu, tik prarastos jūros...